„miestas nėra betono džiunglės, tai žmonių zoologijos sodas.“ 9

„Uždarytas ne zoologijos sodo kolekcijos rinkėjo, o savo paties proto jėgos, jis gyvena didžiuliame neramiame žvėryne, kur jį lydi nuolatinis pavojus palūžti dėl įtampos.“ 9

„Paprasčiausios išgyvenimo problemos yra sumažintos iki minimumo. Yra laisvo laiko. <...> Jei esate žmonių zoologijos sodo gyventojas, jūs neišvengiamai priklausote šiai antrajai kategorijai. Kadangi turite kūrybiškas, tyrinėti linkusias smegenis, jūs negalėsite ilsėtis labai ilgai. Jūs imsitės vis sudėtingesnės veiklos. Tyrinėsite, organizuosite, kursite ir, galų gale, panirsite į dar uždaresnį zoologijos sodo pasaulį. Kiekviena nauja painiava jus vis labiau atitolins nuo natūralaus gentinio būvio – to būvio, kuriame jūsų protėviai gyveno milijonus metų.“ 9–10

„Jei atrodo, kad aš sakau „Grįžkite, jūs einate katastrofos link“, leiskite užtikrinti, kad to nedarau. Savo nepaliaujamos socialinės pažangos metu šlovingai išlaisvinome savo didžiausius potraukius kurti ir ieškoti. Jie yra neatskiriami nuo mūsų biologinio paveldo. Juose nėra nieko dirbtinio ar nenatūralaus. Jie mums teikia didelės jėgos ir didelio silpnumo. Aš bandau parodyti, kad kaina, kurią mums tenka mokėti už mėgavimąsi jais, vis didėja, be to, sugalvojame vis išradingesnių būdų tai kainai sumokėti, nesvarbu, kad ir kokia didelė ji būtų. Kaina visą laiką didėja, žaidimas tampa vis rizikingesnis, aukos – vis labiau stulbinamos, o tempas – vis labiau gniaužiantis kvapą. Tačiau, nors ir pavojingas, tai įdomiausias žaidimas, kokį pasaulis kada nors yra matęs. Būtų kvaila siūlyti, kad kas nors sušvilptų ir jį sustabdytų. Vis dėlto yra kitokių būdų žaisti šį žaidimą ir, supratus tikrąją žaidėjų prigimtį, turėtų būti įmanoma žaidimą padaryti dar malonesnį nedarant jo pavojingesnio ir – galiausiai – katastrofiško visai rūšiai.“ 10

„Atrodo, kad gyvūnas žmogus prie šios nepaprastos naujos būklės prisitaikė puikiai, tačiau jis neturėjo laiko pasikeisti biologiškai, evoliucionuoti į naują, genetiškai civilizuotą rūšį. Šis civilizavimo procesas įvyko tik mokantis ir esant tam tikroms sąlygoms. Biologiškai žmogus vis dar yra paprastas gentinis gyvūnas <...>. Jis taip gyveno ne kelis amžius, o milijoną sunkių metų. Per tą laikotarpį jis nepakito biologiškai. Jis įspūdingai evoliucionavo. Spaudimas išlikti buvo didžiulis ir tai formavo žmogų.
Per pastaruosius kelis tūkstančius metų, miesto metų, sugrūstų civilizuoto žmogaus metų, įvyko tiek daug, kad mums sunku suvokti, jog žmogaus istorijoje šis laikotarpis yra ne daugiau kaip minutė. Šis laikotarpis mums toks pažįstamas, kad mes miglotai vaizduojamės, jog į jį atėjome pamažu ir dėl to esame biologiškai visiškai pasirengę įveikti visus naujus socialinius pavojus. Jei save priversime apie tai pagalvoti šaltai ir objektyviai, turėsime pripažinti, kad taip nėra. Taip atrodo tik dėl mūsų neįtikėtino lankstumo, išradingo gebėjimo prisitaikyti. Paprastas genties medžiotojas kaip išgalėdamas stengiasi dėvėti savo naujuosius apdarus lengvai ir išdidžiai. Tačiau tai sudėtingi, nepatogūs drabužiai ir jis vis dėl jų klupinėja.“ 12

„Tai daug daugiau nei tik tarptautinis galios žaidimas. Gyvūnas žmogus turi vieną esminę biologinę savybę, dėl kurios jis išgyvena stiprų pasitenkinimą būdamas supergenties miesto chaose. Ši savybė yra nepasotinamas žmogaus smalsumas, jo išradingumas, jo intelektinis atletiškumas. Atrodo, kad miesto sąmyšis šiai savybei suteikia papildomos jėgos. Visai kaip kolonijomis perintys paukščiai reprodukciškai susijaudina susibūrę tankiose veisimosi bendruomenėse, taip gyvūnai žmonės intelektualiai susijaudina susibūrę tankiai gyvenamose miesto bendruomenėse. Jos yra žmogiškųjų idėjų perėjimo kolonijos. Šioje istorijoje tai privalumas. Dėl to sistema veikia, nors ir turi daugybę trūkumų.“ 37

„Ten, toliau nuo didelio miesto keliamos įtampos, galima sukurti pseudogenties atmosferą, tačiau atėjus pirmadienio rytui žmogus vėl veržiasi į miesto erzelį. Jis galėtų išsikelti toliau, tačiau jam trūks jaudulio, naujojo medžiotojo jaudulio, kylančio išsiruošus medžioti didžiausio žvėries pačiuose didžiausiuose ir geriausiuose medžioklės plotuose, kokie tik yra jo pasaulyje.“ 38

„Šiandienos problemos tokios sudėtingos, kad šiuolaikinis lyderis priverstas apsisupti intelektualiais specialistais. Tačiau jis vis tiek negali išvengti būtinybės būti sumanus. Būtent jis turi priimti galutinius sprendimus ir juos priimti tiksliai ir aiškiai, be svyravimų. Tai tokia gyvybiškai svarbi lyderio savybė, kad svarbiau priimti tvirtą ir ryžtingą sprendimą nei teisingą. Daugelis lyderių išliko nepaisant kartais pasitaikančių klaidingų sprendimų, kurie buvo priimti stilingai ir galingai, tačiau retas sugebėjo išlikti dėl svyruojančio neapsisprendimo. Taigi, auksinė lyderystės taisyklė, su kuria nemalonu sutikti šiais racionaliais laikais, yra tokia: iš tikrųjų svarbu ne tai, ką tu darai, o kaip tu tai darai. Liūdna tiesa tokia, kad iki tam tikros ribos lyderis, kuris teisingai daro neteisingus dalykus, pasieks didesnės ištikimybės ir sėkmės nei tas, kuris neteisingai daro teisingus dalykus. Civilizacijos procesas nuolat dėl to kentėjo. Tikrai pasisekė tai visuomenei, kurios lyderis elgiasi teisingai ir tuo pat metu laikosi dešimties auksinių viešpatavimo taisyklių. Tačiau tokių visuomenių pasitaiko retai. Atrodo, kad yra bloga lemiantis, tačiau neatsitiktinis ryšys tarp puikių lyderio savybių ir nenormalios jo politikos.“ 48

„Buvimas didele žuvimi mažame tvenkinyje negali ištrinti svajonės apie didesnį tvenkinį.“ 62

„Šiuo atveju tai gali pasireikšti tokioje aplinkoje, kuri iš pažiūros atrodo tinkamai stimuliuojanti. Pažvelgus atidžiau greitai paaiškėja, kad, nors žmones supa jaudinantys stimulai, nuo tų stimulų juos atskiria nenormali psichologinė būklė. Jie psichologiškai badauja vidury gausos. Jei dėl kokios nors priežasties šie žmonės tapo stipriai asocialūs ir psichiškai izoliuoti, nepajėgūs bendrauti su juos supančiu įprastiniu pasauliu, jie gali kentėti nuo stimuliacijos trūkumo taip pat stipriai, kaip kamerose uždaryti kaliniai.“ 96

„Būdamas tokios įtemptos, perdėto aktyvumo būsenos, individas nėra pajėgus pabaigti kokią nors veiklą iki galo. Jis tampomas pirmyn ir atgal ir niekuomet negali išspręsti konkrečių problemų dėl nuolatinių trukdžių ir užblokuotų kelių keliamos sumaišties.“ 97

„Greitai atsiranda užburtas ratas. Jei fizinių ženklų nešiotojai ne dėl savo kaltės traktuojami kaip priešiškas pogrupis, jie labai greitai pradės taip elgtis. Leiskite išgalvotu pavyzdžiu iliustruoti, kaip tai nutinka. Etapai tokie:
1. Matome žaliaplaukį vyrą, mušantį vaiką.
2. Tas žaliaplaukis vyras žiaurus.
3. Visi žaliaplaukiai žmonės žiaurūs.
4. Žaliaplaukiai žmonės puls bet ką.
5. Štai dar vienas žaliaplaukis – smokite jam, kol jis nesmogė jums (niekaip agresijos neprovokavęs žaliaplaukis gindamasis smogia atgal).
6. Na štai ir įrodymas: žaliaplaukiai žmonės yra žiaurūs.
7. Pulkime visus žaliaplaukius žmones.
Toks elementarus smurto raidos scenarijus atrodo absurdiškas. Žinoma, jis yra absurdiškas, tačiau atspindi labai realų mąstymo būdą. Net bukagalvis gali rasti klaidų mano nurodytuose septyniuose mirtinuose augančio grupės priešiškumo etapuose, tačiau tai netrukdo jiems tapti realybe.“ 133

„Tai pasakęs, vis tiek jaučiuosi nesmagiai. Priežastį rasti nesunku. Viena vertus, jau minėjau, kad poreikis grupuotis veikia nelogiškai ir neracionaliai. Kita vertus, pabrėžiau, jog sąlygos grupių kovai tokios palankios, kad vienintelė mūsų viltis yra racionalios, protingos kontrolės panaudojimas. Galima teigti, kad, ragindamas racionaliai kontroliuoti neracionalius procesus, esu nepagrįstai optimistiškas. Tikriausiai nebūtų per daug tikėtis, kad racionalūs procesai būtų pasitelkti kaip pagalbinė priemonė sprendžiant problemą, tačiau tai, ką žinome šiandien, neleidžia tikėtis, kad jie vieni galėtų ją išspręsti. Pakanka pažiūrėti į intelektualiausius protestuotojus, plakatais „Sustabdykite šį smurtą“ mušančius policininkus per galvą, arba pasiklausyti protingiausių politikų, palaikančių karą „taikai užtikrinti“, kad suvoktume, jog tokiuose dalykuose racionalaus santūrumo galimybė apgaulinga. Reikia kažko kito. Privalome kažkaip iš šaknų įveikti mano minėtas sąlygas, kurios taip efektyviai paruošia mus smurtui prieš kitas grupes.“ 146

„Žvelgiant negailestingai objektyvia gyvūnų ekologo akimi, smurtiškas elgesys per tankiai gyvenančioje rūšyje yra adaptyvus savęs ribojimo mechanizmas. Tai galima apibūdinti kaip žiaurumą individui siekiant gero rūšiai.“ 149

„Bandant pakeisti tai, kas buvo išmokta patiriant trauminius išgyvenimus, susiduriama su didžiuliais sunkumais ir padėtį lengvai galima dar pabloginti.“ 157

„Klaidingą imprintingą patyrusio gyvūno pasaulis yra keistas ir gąsdinantis.“ 164

„Geras ankstyvasis imprintingas tarsi atidaro vaikui didelę emocijų banko sąskaitą. Jei vėliau tektų patirti didelių išlaidų, jis turės daug atsargų, kuriomis galės naudotis. Jeigu jam augant kažkas atsitiks tėvams (pvz., skyrybos ar mirtis), vaiko atsparumas priklausys nuo prisirišimo kokybės tais pirmaisiais metais. Žinoma, vėlesni sunkumai turės įtakos, tačiau jie bus smulkūs, palyginti su pirmųjų mėnesių bėdomis.“ 165

„Dar sunkiau suprasti, kodėl kai kurie žmonės gali priimti šios rūšies imprintingą, tačiau kitų rūšių – ne. Pavyzdžiui, klaidingas seksualinis imprintingas daugeliui žmonių kelia pasibjaurėjimą ir juos piktina mintis, kad vyras gali mylėtis su fetišo objektu arba santykiauti su kitu vyru, tačiau jie mielai priima klaidingą tėvišką imprintingą, kada suaugęs žmogus myluoja šuniuką arba iš buteliuko maitina beždžioniuką. Kodėl šie dalykai jiems atrodo skirtingi? Biologiškai tarp šių dviejų dalykų skirtumo iš esmės nėra. Abu susiję su klaidingu imprintingu ir abu yra nukrypimai nuo normalių žmogiškų santykių.“ 180

„Turime pažvelgti tiesai į akis, kad gyvendami žmonių zoologijos sode neišvengiamai kentėsime nuo daugelio nenormalių santykių. Mums teks neįprastais būdais susidurti su neįprastais stimulais. Mūsų nervų sistema nėra pasiruošusi su tuo susitvarkyti ir kartais mes sureaguosime netinkamai. Kaip eksperimentiniai ar zoologijos sode gyvenantys gyvūnai, galime susisaistyti keistais ir kartais žalingais ryšiais arba kentėti nuo rimto ryšių supainiojimo. Tai gali nutikti kiekvienam iš mūsų, bet kada. Tai tiesiog dar vienas pavojus, susijęs su gyvenimu žmonių zoologijos sode. Visi esame potencialios aukos ir, išvydus tai patiriant kitą žmogų, tinkamiausia reakcija yra užuojauta, o ne šaltas nepakantumas.“ 180–181

„Čia iš laikui prastumti skirtų niekų pereiname prie meno, filosofijos ir fundamentaliųjų mokslų nuostabių pasaulių. Šios veiklos itin vertingos ne tik dėl to, kad efektyviai nugali stimuliacijos trūkumą, bet ir dėl to, kad tuo pat metu maksimaliai išnaudoja įspūdingiausią žmogaus fizinę savybę – jo dideles smegenis.
Dėl didžiulės svarbos, kurią šios veiklos įgijo mūsų civilizacijose, esame linkę pamiršti, kad tam tikra prasme tai yra ne kas kita kaip stimuliacijos siekimo priemonės. Panašiai, kaip slėpynės ar šachmatai, tai padeda prastumti laiką nuo lopšio iki kapo tiems, kuriems taip pasisekė, kad ne visą jų laiką praryja kova dėl paprasčiausio išlikimo. Sakau „pasisekė“, nes, kaip minėjau anksčiau, didysis gyvenimo supergentyje privalumas yra tas, kad palyginti laisvai galime pasirinkti savo veiklos formas; žmogaus protui sukūrus tokius nuostabius užsiėmimus, kaip anksčiau minėtieji, turime save laikyti laimingais, kad mums reikia siekti stimuliacijos, o ne siekti išlikti. Tai išradingas žmogus, lošiantis iš visko, ko yra vertas. Studijuodami mokslo veikalus, klausydamiesi simfonijų, skaitydami poeziją, žiūrėdami baletą ar grožėdamiesi paveikslais galime tik gėrėtis tuo, kaip toli nužengė žmonija ieškodama stimuliacijos ir kaip neįtikėtinai jautriai ji tai daro.“ 195

„Supergentainio emocinių poreikių patenkinimas dažnai dėl vienų ar kitų priežasčių slopinamas. Materialinės gerovės fonas slepia daug elgesio skurdo. Tuomet jis, kaip zoologijos sode gyvenantis gyvūnas, yra priverstas reaguoti į silpnesnius stimulus, kad ir kokie beverčiai jie būtų.“ 197

„Moterims zoofilinis elgesys būdingas daug rečiau. Iš maždaug šešių tūkstančių apklaustų amerikiečių moterų tik dvidešimt penkios buvo patyrusios orgazmą, kurį sukėlė gyvūno, dažniausiai šuns, atliekama stimuliacija.
Daugeliui žmonių toks elgesys atrodo keistas ir keliantis pasipiktinimą. Tai, kad tokių dalykų išvis būna, rodo, kaip toli nueis stimuliacijos ieškantis žmogus, kad tik išvengtų nieko neveikimo. Paralelės su zoologijos sodo pasauliu neišvengiamos.“ 198

„Akivaizdu, kad gamtos darbo vaisius galima pagerinti – tai faktas, kuris kai kuriems atrodo nemalonus. Tačiau priežastis paprasta – kiekvienas gyvūnas yra sudėtinga kompromisų sistema. Prieštaraujantys išlikimo reikalavimai tempia skirtingomis kryptimis. Jei, pavyzdžiui, spalvos per ryškios, tave pastebės plėšrūnai. Jei spalvos per pilkos, negalėsi pritraukti partnerės ir taip toliau. Ši kompromisų sistema atsileidžia tik tuomet, kai išlikimo keliami reikalavimai dirbtinai sumažinami. Pavyzdžiui, prijaukintus gyvūnus gina žmogus ir jiems nebereikia bijoti plėšrūnų. Jų nuobodžias spalvas be jokios rizikos gali pakeisti gryna balta, įmantrūs margumynai ir kitokie ryškūs raštai. Tačiau jei vėl būtų išleisti į savo natūralų arealą, jie taip kristų į akis, kad greitai taptų savo natūralių priešų grobiu.“ 202

„Esmė ta, kad per daug stimuliacijos patiriančiam gyvūnui aplinka yra tokia keista ir bauginanti, kad bet koks veiksmas – kad ir koks beprasmis jis būtų – turės raminamą poveikį, jei tik tas veiksmas yra pažįstamas.“ 220

„Jei gyvūnui žmogui nepavyksta pabėgti nuo užsitęsusios perteklinės stimuliacijos, jam gresia psichinės arba fizinės ligos. Laimingesni gali išsisukti streso ligomis ir nervų pakrikimu. Invalido negalia verčia jį išjungti masyvų informacijos srautą. Jo ligos patalas tampa tuo, kas gyvūnui yra slėptuvė.“ 223

„Įdomu tai, kad mes daug mažiau užjaučiame žmogų, kuriam nepavyko prisitaikyti prie mažo aktyvumo lygio, nei tą, kuriam nepavyko prisitaikyti prie didelio. Nuobodžiaujantis ir abejingas žmogus mus erzina labiau nei išvargęs ir perkrautas. Jiems abiem nesiseka sureguliuoti stimuliacijos. Abu tikriausiai bus irzlūs ir pikti, tačiau esame daug labiau linkę atleisti persidirbusiam žmogui. Priežastis ta, kad kartelės užkėlimas šiek tiek per aukštai yra vienas iš tų dalykų, kurie palaiko mūsų kultūrų pažangą. Būtent perdėtai smalsūs žmonės yra tie, kurie tampa didžiaisiais išradėjais ir keičia pasaulį, kuriame gyvename. Žinoma, tie, kuriems sekasi reguliuoti stimuliaciją, taip pat yra smalsūs, bet jie tik sukuria naujas senų temų variacijas, o ne visiškai naujas temas. Tačiau jie bus laimingesni ir geriau prisitaikę.
Galbūt prisimenate, kad pačioje pradžioje rašiau, jog žaidimo kaina didelė. Mes galime laimėti arba pralaimėti savo laimę, o kraštutiniais atvejais – sveiką protą. Pagal šią logiką perdėtai smalsūs novatoriai turėtų būti palyginti nelaimingi ir netgi linkę i psichines ligas. Turėdami galvoje stimuliacijos reguliavimo tikslą, galime prognozuoti, kad, nors ir daug pasiekę, tokie vyrai ir moterys gyvenime bus nerimastingi ir nepatenkinti. Istorija patvirtina, kad dažnai taip ir yra. Savo skolą jiems kartais mokame ypatinga tolerancija jų dažnai emocingam ir aikštingam elgesiui. Mes intuityviai suvokiame, kad tai jų nesėkmingo stimuliacijos reguliavimo pasekmė. Tačiau, kaip matysime kitame skyriuje, tokie supratingi esame ne visuomet.“ 225

„Vaikų žaidimai dažnai panašūs į suaugusiųjų atliekamą stimuliacijos reguliavimą. Vaiko išgyvenimo problemomis pasirūpina tėvai, todėl jam lieka didžiulis kiekis perteklinės energijos. Žaisminga veikla padeda sudeginti tą energiją. Tačiau čia yra skirtumas. Matėme, kad suaugusieji gali reguliuoti stimuliaciją daugeliu skirtingų būdų, vienas kurių yra naujų elgesio būdų sukūrimas. Žaidimuose šis elementas daug stipresnis. Augančiam vaikui beveik kiekvienas atliekamas veiksmas yra naujas išradimas. Jo naivumas aplinkos akivaizdoje daugiau ar mažiau priverčia įsitraukti į nepertraukiamą inovacijos procesą. Viskas nauja. Kiekvienas žaidimo epizodas yra kelionė į atradimą: savęs, savo gebėjimų ir supančio pasaulio atradimą. Išradingumo vystymas nėra tiesioginis žaidimo tikslas, tačiau tai jo dominuojantis bruožas ir vertingiausias prizas.
<...> Patys savaime jie mažai ką reiškia. Tačiau, jei galima pasiekti, kad juose vykstantys procesai – stebėjimasis ir smalsumas, potraukis ieškoti, rasti ir išbandyti – laikui bėgant nesunyktų ir, nustelbdami ne tokias tenkinančias alternatyvas, toliau vyrautų brandžiam žmogui reguliuojant stimuliaciją, bus laimėtas svarbus mūšis – mūšis už kūrybiškumą.“ 226

„Taigi, yra dvi pagrindinės tyrinėjimo rūšys: panikos paskatintas tyrinėjimas ir saugumo jausmo paskatintas tyrinėjimas. Tas pats yra ir gyvūno žmogaus pasaulyje. Per karo sukeltą chaosą ir suirutę žmonių bendruomenė priversta būti išradinga tam, kad nugalėtų savo patiriamas negandas. Kita vertus, klestinti bendruomenė gali būti itin linkusi tyrinėti, nes jos padėtis labai saugi. Poreikis tyrinėti ne toks būdingas arba visai nebūdingas tik tokiai bendruomenei, kuriai šiaip taip pavyksta išgyventi.“ 229

Gaila, bet įvykiai vystėsi per greitai ir, kaip matėme visoje šioje knygoje, sėkmės ir katastrofos švytuoklė pradėjo it pasiutusi skraidyti pirmyn ir atgal. Kadangi išlaisvinome daug stipresnes jėgas, nei esame biologiškai pasirengę suvaldyti, mūsų nuostabia socialine raida ir pasiekimais piktnaudžiaujama buvo taip dažnai, kaip jie buvo naudojami. Mūsų negebėjimas racionaliai naudotis supergentinės būklės suteiktu superstatusu ir supergalia lėmė naujas, staigiau kylančias ir didesnes katastrofas nei tos, su kuriomis kada nors buvome susidūrę. Kai tik klestinti supergentis įsikūrė vienoje vietoje ir paskatinta saugumo jausmo visa esybe įsitraukė į tyrinėjimus, iš kurių kilo nuostabios naujos kūrybiškumo formos, kažkas atsitiko ne taip. Naujų sudėtingų socialinių struktūrų sudėtingą mechanizmą sudaužė okupantai, tironai ir agresoriai, todėl panikos paskatinti tyrinėjimai vėl sparčiai prasidėjo. Kiekvienam konstruktyviam išradimui atsirasdavo po vieną destruktyvų. Toks svyravimas pirmyn ir atgal tęsėsi dešimt tūkstančių metų ir tebesitęsia šiandien. Būtent branduolinių ginklų siaubas suteikė mums branduolinės energetikos šlovę, o biologinių tyrimų šlovė dar gali sukelti biologinio karo siaubą.
Tarp šių dviejų kraštutinumų tebėra milijonai žmonių, gyvenančių primityvų paprastų žemdirbių gyvenimą, ariančių žemę labai panašiai, kaip tai darė mūsų ankstyvieji protėviai. Keliose vietose yra išlikę primityvių medžiotojų. Kadangi jų „šiaip taip išgyvenimo“ lygmuo liko toks pat, tyrinėjimai jiems įprastai nebūdingi. Jie pajėgūs kurti ir tyrinėti, kaip ir išlikusios žmogbeždžionės – šimpanzės, gorilos ir orangutangai, tačiau gyvenimas to nereikalauja. Su nelaisvėje gyvenančiomis šimpanzėmis atliktų eksperimentų rezultatai parodė, kaip greitai jas galima paskatinti išskleisti savo tyrinėjimo sugebėjimus: jos gali valdyti mašinas, tapyti paveikslus ir išspręsti visokiausius eksperimentinius galvosūkius. Tačiau laukinėje gamtoje šimpanzės netgi neišmoksta pasistatyti elementarios pastogės pasislėpti nuo lietaus. Joms ir paprastesnėms žmonių bendruomenėms poreikį tyrinėti nuslopino minimalistinis gyvenimas – ne per sunkus ir ne per lengvas. Visiems kitiems vienas kraštutinumas seka kitą ir mes nuolat tyrinėjame arba dėl patiriamos perdėtos panikos, arba dėl perdėto saugumo. 230–231

„Kaskart tarp mūsų atsiranda tokių, kurie atgal nukreiptu pavydžiu žvilgsniu nužvelgia primityvių bendruomenių „paprastą gyvenimą“ ir pradeda norėti, kad niekad nebūtume išėję iš savo pirmykščio „rojaus miško“. Kai kuriais atvejais būta rimtų bandymų tokias mintis paversti veiksmais. Kad ir kaip pritartume šiems projektams, reikia suprasti, kad jie kupini sunkumų. Pagrindinė bėda yra pseudoprimityvių, nuo visuomenės atsiskyrusių bendruomenių, tokių, kokios neseniai atsirado Šiaurės Amerikoje ir kitur, neišvengiamas dirbtinumas. Juk jas sudaro žmonės, paragavę tiek gyvenimo supergentyje malonumų, tiek ir jo baisybių. Visą savo gyvenimą jie buvo pratinami prie didelio protinės veiklos intensyvumo. Tam tikra prasme jie prarado savo socialinę nekaltybę, o nekaltybės praradimas yra negrįžtamas procesas.“ 231

„Jei, kaip atrodo, esame pasmerkti sudėtingai socialinei egzistencijai, tuomet svarbu užtikrinti, kad mes ja naudotumės, o ne leistume jai naudotis mumis. Jei būsime priversti reguliuoti stimuliaciją, tuomet svarbu pasirinkti naudingiausią metodą. Kaip jau minėjau, geriausias būdas tai daryti yra suteikti prioritetą išradingumo, tyrinėjimo principui – ne netyčiomis, kaip mokyklą metę paaugliai, kurie greitai atsiduria savo tyrinėjimų aklagatvyje, o sąmoningai, nukreipiant savo išradingumą į vyraujančią savo supergentinio egzistavimo tendenciją.
Turint galvoje, kad kiekvienas supergentainis gali laisvai pasirinkti, kaip jam reguliuoti stimuliaciją, belieka klausti, kodėl išradingumu grįsto sprendimo jis nesirenka dažniau. Savyje turėdamas didžiulį nenaudojamą tyrinėjimo potencialią ir vaikystėje sukauptą išradingo žaismingumo patirtį, šiam sprendimui jis turėtų teikti prioritetą. Bet kokiame klestinčiame supergenties mieste visi piliečiai turėtų būti potencialūs išradėjai. Tuomet kodėl taip mažai iš jų aktyviai užsiima kūryba, o kiti pasitenkina jų išradimų antriniu panaudojimu, pvz., žiūri juos per televiziją arba žaidžia paprastus žaidimus ir pasineria į tokias sporto šakas, kuriose galimybės išradingumui yra griežtai ribotos. Atrodo, kad jie visi turi prielaidų, kurių reikia tapti vaikiškais suaugusiaisiais. Supergentis juos saugo ir jais rūpinasi kaip didžiulė motina, tai kodėl ne visi išugdo didesnį ir geresnį vaikišką smalsumą?
Iš dalies atsakymas tas, kad vaikai priklauso nuo suaugusiųjų. Dominuojantys gyvūnai neišvengiamai bando kontroliuoti sau pavaldžių gyvūnų elgesį. Kad ir kaip suaugusieji mylėtų savo vaikus, jie neišvengiamai suvokia juos kaip augančią grėsmę savo dominavimui. Jie žino, kad neišvengiamai atėjus senatvei teks užleisti savo vietą, tačiau daro viską, kad tą nemalonią dieną atitolintų. Todėl atsiranda stipri tendencija slopinti jaunesnių už save bendruomenės narių išradingumą. Jų „naujų akių“ ir kūrybiškumo vertinimas daro priešingą poveikį, tačiau jis silpnesnis. Kol naujoji karta subręsta tiek, kad galėtų būti beprotiškai išradingi vaikiški suaugusieji, juos jau slegia sunkus būtinybės prisitaikyti išgyvenimas. Iš visų jėgų su tuo kovodami, jie, savo ruožtu, patiria jaunesnės kartos keliamą grėsmę ir slopinimo procesas kartojasi. Šiuo požiūriu suaugusiojo gyvenime didelio kūrybiškumo pavyks pasiekti tik tiems nedaugeliui žmonių, kuriems teko patirti neįprastą vaikystę. Kiek neįprasta turi būti ta vaikystė? Ji turi būti arba tokia slopinanti, kad augantis vaikas smarkiai sukiltų prieš vyresnių savo šeimos narių tradicijas (daugelis mūsų didžiausių kūrybinių talentų vaikystėje buvo vadinami sunkiais vaikais), arba tokia neslopinanti, kad sunki prisitaikėliškumo ranka jo petį liestų tik šiek tiek. Jei už išradingumą (kuris, šiaip ar taip, yra maištingos prigimties) vaikas stipriai baudžiamas, jau būdamas suaugęs visą gyvenimą jis gali praleisti bandydamas kompensuoti prarastą laiką. Jei vaiko išradingumas labai skatinamas, tuomet jis gali jo niekuomet neprarasti, nesvarbu, kokį spaudimą jam gali tekti patirti vėlesniais metais. Abu tipai gali padaryti stiprų poveikį suaugusiųjų visuomenei, tačiau antrasis savo kūrybinėje veikloje tikriausiai patirs daug mažiau įkyrių apribojimų.“ 233–234

„Moralas autoritetams aiškus: nesuteikite laisvių, jei nesitikite, kad žmonės jomis pasinaudos. Jaunas gyvūnas žmogus nėra kvailas, tingus padaras, kurį reikia priversti būti kūrybišką; tai fundamentaliai kūrybiška būtybė, kurią anksčiau iš viršaus veikusios slopinamosios jėgos privertė atrodyti tingią. Dominuojanti visuomenės dalis teigia, kad kitokią nuomonę turintys studentai yra linkę ne į teigiamą inovaciją, o į neigiamą trikdymą. Tačiau tam galima paprieštarauti, kad šie du procesai yra labai glaudžiai susiję ir pirmasis išsigimsta į antrąjį tik tuomet, kai yra nuslopinamas.
Paslaptis tokia, kad reikia sukurti socialinę aplinką, kuri būtų pajėgi absorbuoti tiek išradingumo ir naujumo, kiek ji pati paskatina. Supergentims nuolat augant ir žmonių zoologijos sodui tampant vis ankštesniam ir labiau prigrūstam, reikia atidaus ir kūrybiško planavimo. Svarbiausia, reikia, kad politikai, administratoriai ir miestų planuotojai daug geriau pažintų žmonių, kaip rūšies, biologinius poreikius, nei jiems tai sekėsi anksčiau.“ 243

„Kuo atidžiau žvelgsime į situaciją, tuo daugiau nerimo ji kels. Gerų ketinimų turintys reformatoriai ir organizatoriai uoliai stengiasi pasiekti tai, ką jie mano esant geresnėmis gyvenimo sąlygomis, ir niekuomet nė akimirkai nesuabejoja to pagrįstumu. Galų gale, kas galėtų paneigti, kad verta pastatyti daugiau namų, butų, ligoninių, mokyklų, pagaminti daugiau automobilių ir maisto? Jei visos šios nuostabios naujos prekės yra šiek tiek panašios, to išvengti neįmanoma. Žmonių populiacija auga taip greitai, kad nėra laiko ar erdvės padaryti ką nors geresnio. Bėda ta, kad, nors visos tos naujos mokyklos prikimštos išradingumu trykštančių moksleivių, trokštančių pakeisti pasaulį, kiti naujai vykstantys pokyčiai veikia taip, kad inovacijos būtų vis mažiau tikėtinos. Didėjanti itin reglamentuota šių pokyčių monotonija neišvengiamai teikia pirmenybę plačiam mėgavimuisi paprastesniais stimuliacijos reguliavimo problemos sprendimais. Jei elgsimės neapdairiai, žmonių zoologijos sodas taps panašesnis į Viktorijos laikų žvėryną, pilną trūkčiojančių, beprasmiškai pirmyn ir atgal bėgiojančių gyvūnų mažyčiuose narvuose.
Kai kurie mokslinės fantastikos autoriai laikosi pesimistinio požiūrio. Rašydami apie ateitį ją vaizduoja kaip egzistenciją, kurioje žmonės priversti išgyventi dusinantį vienodumo laipsnį, lyg kūrybinė veikla būtų beveik visiškai sustojusi. Visi dėvi vienodas tunikas, o aplinkoje dominuoja automatika. Jei naujų išradimų ir būna, jie tarnauja tik tolesniam žmogaus smegenis suspaudusių spąstų suveržimui.
Galima ginčytis, kad toks paveikslėlis teatspindi rašytojų vaizduotės trūkumą, tačiau tai ne viskas. Iš dalies jie paprasčiausiai perdeda tendenciją, kurią jau galima aptikti šiandienos sąlygomis. Jie reaguoja į nepertraukiamą augimą to, kas buvo pavadinta „projektuotojo kalėjimu“. Bėda ta, kad pažangai medicinos, higienos, būsto ir maisto gamybos srityse leidžiant efektyviai sukišti į tą pačią erdvę vis daugiau žmonių, kūrybiškieji visuomenės elementai vis labiau nukreipiami nuo kokybės problemų į kiekybės problemas. Pirmenybė teikiama tiems išradimams, kurie leidžia toliau tiražuoti vidutinybę. Efektyvus homogeniškumas įgyja pirmenybę prieš stimuliuojantį heterogeniškumą.
Kaip sakė vienas maištingas projektuotojas, tiesus takas tarp dviejų pastatų gali būti pats efektyviausias (ir pigiausias) sprendimas, tačiau tai nereiškia, kad jis yra geriausias takas žmogaus poreikiams patenkinti. Gyvūnui žmogui gyventi reikia erdvinės teritorijos, kurioje būtų unikalių savybių, siurprizų, vizualinių keistenybių, orientyrų ir architektūrinių keistenybių. Be jų tokia teritorija neturi prasmės. Tvarkingai simetriška geometrinė struktūra gali būti naudinga stogui laikyti arba surenkamų namų masinei gamybai palengvinti, tačiau tokio struktūravimo pritaikymas landšaftui kurti prieštarauja gyvūno žmogaus prigimčiai. Dėl ko gi dar taip smagu žingsniuoti tarp gyvatvorių vingiuojančiu kaimo keliuku? Dėl ko gi dar vaikams labiau patinka žaisti šiukšlių krūvoje ar apleistuose pastatuose, o ne tvarkingose, steriliose, geometriškai išdėstytose žaidimų aikštelėse?
Šiuo metu pastebima architektūrinė griežto paprastumo tendencija gali lengvai tapti nekontroliuojama ir būti panaudota kaip vaizduotės trūkumo pateisinimas. Minimalistinė estetika žavi tik kaip kontrastas kitai, sudėtingesnei, estetikai. Jei ji pradeda dominuoti, pasekmės gali būti itin žalingos. Stipriai skatinama žmonių zoologijos sodo projektuotojų, šiuolaikinė architektūra šiuo keliu eina jau kurį laiką. Reaguojant į besipučiančių supergenčių populiacijų būsto poreikius, daugelyje miestų išplito didžiuliai daugiaaukščių kvartalai, pilni vienodų butų. Buvo teisinamasi lūšnynų valymu, tačiau labai dažnai artimiausioje ateityje tai baigdavosi superlūšnynų sukūrimu. Tam tikra prasme tai yra blogiau negu nieko, nes sukurdami apgaulingą progreso įspūdį leidžia nusiraminti ir slopina tikros pažangos galimybę.
Pažangūs žmonių zoologijos sodai atsikrato savo senų beždžionių narvų. Zoologijos sodų direktoriai matė, kas atsitiko seniesiems gyventojams, ir suprato, kad higieniškesnių plytelių suklijavimas ant sienų ir drenažo pagerinimas nėra tikras sprendimas. Staigiai augančių populiacijų akivaizdoje žmonių zoologijos sodų direktoriai nebuvo tokie toliaregiški. Jų vykdomų eksperimentų su didelio tankio vienodumu rezultatai dabar vertinami paauglių teismuose ir psichiatrų konsultacijose. Kai kuriose daugiabučių bendrijose buvo netgi rekomenduojama, kad viršutiniuose aukštuose esančių butų nuomininkai prieš apsigyvendami juose būtų patikrinti psichiatro ir gautų patvirtinimą, kad, psichiatro nuomone, jie galės iškęsti savo naujo gyvenimo būdo keliamą įtampą.
Jau vien šis faktas turėtų būti pakankamas įspėjimas projektuotojams, aiškiai atskleidžiantis jų vykdomos kvailystės siaubingumą, tačiau kol kas mažai kas rodo, kad jie atsižvelgia į tokius įspėjimus. Susidūrę su savo darbo trūkumais, jie atsako, kad neturi alternatyvų – žmonių vis daugėja ir juos reikia kažkur apgyvendinti. Tačiau reikia rasti alternatyvų. Visa miestų kompleksų esmė privalo būti persvarstyta. Išvargusiems žmonių zoologijos sodo gyventojams turi būti kaip nors grąžinta „kaimo bendruomenės“ socialinė savimonė. Tikras kaimas iš viršaus atrodo kaip organiškas augalas, o ne kaip logaritminės liniuotės geometrijos pavyzdys. Atrodo, kad projektuotojai kruopščiai tai ignoruoja. Jie nesuvokia svarbiausių žmogaus teritorinio elgesio savybių. Namai ir gatvės pirmiausia skirti ne žiūrėti į juos kaip į statiškus daiktus, bet judėti juose. Mums vaikštant savo teritoriniais takais architektūrinės aplinkos poveikis turi vykti kiekvieną sekundę ir kiekvieną minutę – vaizdas turi subtiliai pasikeisti su kiekviena nauja žvilgsnio linija. Mažiausia, su kuo mūsų orientavimosi jausmas norėtų susidurti pasukus už kampo ar atidarius duris, yra erdvinė konfigūracija, nuobodžiai atkartojanti tą, kurią ką tik palikome. Deja, labai dažnai būtent tai ir atsitinka, nes užuot pabandęs save įsivaizduoti kaip mažą, mobilų objektą, keliaujantį aplinkoje, projektuodamas architektas dunksojo virš braižymo lentos kaip taikinio ieškantis bombonešio pilotas.
Žinoma, šios besikartojančios monotonijos ir vienodumo problemos persmelkia beveik visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. Žmonių zoologijos sodo aplinkai sudėtingėjant, intensyvėjančio socialinio reglamentavimo pavojai kasdien didėja. Kol organizatoriai stengiasi įkišti žmogaus elgesį į vis griežtesnę struktūrą, kitos tendencijos veikia priešinga kryptimi. Kaip matėme, gerėjantis jaunimo švietimas ir augantis vyresniųjų turtas skatina vis intensyvesnės stimuliacijos, nuotykių, jaudulio ir eksperimentavimo paklausą. Jei šiuolaikinis pasaulis tokioms tendencijoms neleis reikštis, rytojaus supergentainiai intensyviai stengsis pakeisti pasaulį. Jie turės tam reikiamo pasirengimo, laiko ir energijos, todėl vienaip ar kitaip jiems pavyks. Jei jie jausis uždaryti projektuotojų sukurtame kalėjime, jie pradės maištą. Jei aplinka neleis pasireikšti kūrybiškai inovacijai, jie sugriaus tvarką, kad galėtų pradėti iš naujo. Tai viena iš didžiausių dilemų, su kuriomis susiduria mūsų visuomenės. Jos sprendimo paieškos yra sunki ateities užduotis.
Deja, linkstame pamiršti, kad esame gyvūnai su tam tikrais specifiniais privalumais ir trūkumais. Galvojame, kad esame tarsi baltas lapas, kuriame galima parašyti bet ką. Mes tokie nesame. Ateiname į pasaulį turėdami tam tikrą pagrindinių instrukcijų rinkinį ir ignoruodami jas ar joms nepaklusdami stipriai rizikuojame.
Politikai, administratoriai ir kiti supergenčių lyderiai yra geri socialiniai matematikai, tačiau to nepakanka. Pasaulyje, kuris ateityje tikriausiai bus vis tankiau gyvenamas, jie privalo tapti ir gerais biologais, nes kažkur toje jų kontroliuojamoje laidų, kabelių, plastiko, betono, plytų, metalo ir stiklo masėje yra gyvūnas, gyvūnas žmogus, primityvus gentinis medžiotojas, apsimetantis civilizuotu supergenties piliečiu ir desperatiškai bandantis suderinti savo senąsias paveldėtas savybes su ypatinga nauja padėtimi. Jei jam bus suteikta tokia galimybė, jam vis dar gali pavykti žmonių zoologijos sodą paversti nuostabiu žmonių rezervatu. Jei tokios galimybės nebus, civilizacija gali tapti didžiule pamišėlių prieglauda, panašia į baisius, ankštus praėjusio amžiaus žvėrynus.
Mums, dvidešimtojo amžiaus supergentainiams, bus įdomu pamatyti, kaip viskas klostysis. Tačiau mūsų vaikams tai bus daugiau, negu tiesiog įdomu. Kol jie taps atsakingi už situaciją, žmonių rūšis, be abejonės, spręs tokio masto problemas, kad tai bus gyvybės ir mirties klausimas.“ 243–248

Lietuviškai išleido „Vaga“ 2013 m.

Pagal gatvės rašytojo (ir skaitytojo?) 209 rekomendaciją.