2022-11-23
„Ryškėja Lietuvos ateities vizija: Valstybės pažangos taryba pritarė, kad Lietuva turėtų siekti „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus
Lapkričio 21 d. įvykusiame Valstybės pažangos tarybos posėdyje aptarti šiuo metu rengiamos Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ galimi Lietuvos ateities scenarijai bei ryškėjančios strateginių ambicijų ir ateities vizijos kryptys. Detalesnis jų turinys paaiškės toliau konsultuojantis su visuomene ir bendrakūrėjais. Numatoma, kad Lietuvos ateities vizija pasieks Seimą 2023 m. pavasarį.
Posėdyje Tarybai pristatyti keturi galimi Lietuvos ateities raidos scenarijai: „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Amžinas įšalas“ ir „Kapanojimasis“. Juose ateitis skleidžiasi per kylančią įtampą tarp demokratinių ir autokratinių režimų bei švietimo stagnacijos arba transformacijos poveikį visoms šalies gyvenimo sritims. Nariai patvirtino natūraliai susiformavusį platų konsensusą, kad Lietuva turėtų siekti „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus ir jame užkoduotos demokratinės, brandžios Lietuvos taisyklėmis grįstame pasaulyje bei negrįžtamo švietimo proveržio.
Šie scenarijai tapo atspirties tašku ateities vizijos ir strateginių ambicijų formavimui, į kurį nuo 2022 m. pavasario įsitraukė 120 bendrakūrėjų organizacijų, veikiančių socialinio verslo, studentų savivaldos, švietimo, žmogaus teisių, kūrybos, kultūros, verslo, inovacijų, socialinės ir sveikatos apsaugos srityse. Kartu su piliečiais ir ekspertais kūrybinių dirbtuvių metu jie sugeneravo 383 ambicijas ir 50 vizijos siūlymų, kuriuose atsispindėjo sąmoningo, empatiško ir tolerantiško žmogaus ugdymo, mokymosi visą gyvenimą, emocinės sveikatos ir atskirties mažinimo svarba.
„Šios vizijos rengimo stiprybė – įtraukumas, todėl labai svarbu, kad į procesą jau buvo įtraukta visuomenė ir tai dar ne pabaiga – laukia viešosios konsultacijos, kurių metu visi išreiškę norą turės galimybę pasisakyti ir pasiūlyti savo indėlį. O mes, išgirdę visuomenę, toliau dirbsime, kad vizijos dokumentas pasiektų Seimą šį pavasarį“, – susirinkusiems sakė premjerė Ingrida Šimonytė.
Išlaikant piliečių pasiūlytą žodyną, ambicijos buvo sisteminamos į rinkinius, kuriuose atsispindėjo išryškėję bendri pamatiniai siekiai ir vertybės 2050 metams: valstybės atsparumas, lietuviškos tapatybės puoselėjimas, išsimokslinusi ir kūrybinga visuomenė, ekonominė gerovė ir socialinis saugumas, bendruomeniškumas, harmoningas santykis su gamta, tolygiai vystomi regionai.
Remiantis šiais duomenimis, Tarybos nariams posėdyje pristatytos siūlomos strateginių ambicijų kryptys: a) demokratinės kultūros ir valdysenos, b) socialinės politikos, sveikatos ir švietimo, c) ekonominio proveržio, d) tarptautinės politikos ir e) infrastruktūros ir gyvenimo aplinkos sritys. Taip pat nurodyti du visoms kryptims bendri horizontalūs principai: savo ir planetos gamtinės aplinkos tausojimas ir puoselėjimas ateities kartoms bei technologijų ir inovacijų plėtra ir taikymas visuomenės iššūkiams spręsti.
Kartu Valstybės pažangos tarybos nariams pristatytas strategines ambicijas jungiantis Lietuvos ateities vizijos pasiūlymas – „Šiaurinė žvaigždė Lietuva: kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi“. Gruodžio mėnesį vykdomose viešosiose konsultacijose su visuomene ir bendrakūrėjais bus galima teikti pasiūlymus ir koreguoti vizijos dokumentą.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama naudojant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Planuojama strategijos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui numatoma 2023 m. pavasarį. Strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, STRATA ir Vilniaus universitetu. Daugiau informacijos: https://lrv.lt/lt/aktuali-informacija/lietuva-2050.“
https://sc.bns.lt/view/item/451379
„Kaip 2050 metais atrodys Lietuva, jos miestai, regionai, naujovės? Valstybės vystymasis priklausys nuo įvairių aplinkybių. Ekspertų nuomone, gyvenimo kokybę Lietuvoje lems ir daugiausiai įtakos ilgalaikei Lietuvos raidai darys švietimas ir demokratija. Įvairių sričių atstovai kūrybinių dirbtuvių metu kūrė 4 galimus scenarijus:
„Puikus naujasis pasaulis“ – prasta demokratijos būklė, gera švietimo būklė
„Šiaurinė žvaigždė“ – gera švietimo ir demokratijos būklė
„Kapanojimasis“ – gera demokratijos būklė, prasta švietimo būklė
„Amžinasis įšalas“ – prasta švietimo ir demokratijos būklė
Scenarijai buvo kuriami ateities įžvalgų metodu (angl. foresight), kuris yra naudojamas rengiant valstybės planavimo dokumentus. Jis remiasi ateities vertinimo principu – nagrinėjamos įvairios ateities galimybės ir jų įtaka Lietuvai Europos ir pasaulio įvykių kontekste. Šį metodą naudoja ir tokios šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Suomija, Nyderlandai, Singapūras.
Scenarijuose atspindi esminės valstybės gyvenimo sąlygos – saugumas šalies viduje ir išorėje, valdymas, žmonių santykiai, vertybės. Scenarijų tikslas yra ne kuo tiksliau numatyti ar prognozuoti ateitį, o pasiūlyti įvairius tikėtinus scenarijus ir suprasti, kokią įtaką jie gali turėti. Galimų ateities scenarijų kūrimas vertingas, nes padeda aptarti kylančias galimybes ir grėsmes. Kartu tai proga kitokiai, nuo kasdieninių politikos problemų atitrauktai, diskusijai ir ateities raštingumo ugdymui.
Apačioje pateikiama sutrumpinta galimų Lietuvos ateities scenarijų versija. Su pilnu dokumentu susipažinti galite čia.
Remiantis šiais scenarijais buvo formuojama Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Valstybės ateities scenarijus rengė Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA). Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.“
❶
„1 galimas scenarijus – „Puikus naujasis pasaulis“
Jei išsipildys šis scenarijus, Lietuvoje klestės švietimas, mokslas, technologijos, tačiau demokratija bus suvaržyta. Šalis itin daug dėmesio skirs saugumui, nuolatos jaus karo grėsmę iš kaimyninių valstybių.
Lietuvos gyventojai nusivilia demokratija: mato, kad Lietuvos ekonomika ir gyvenimo kokybė per lėtai keičiasi. Tuo pasinaudoja aiškus, ryžtingas vadas. Taip į valdžią ateina ryški asmenybė – „griežta ranka“.
Valdžia tampa autoritarinė, neklausia piliečių nuomonės. Trūksta demokratijos, žodžio laisvės. „Valstybė globėja“ gyventojus stebi 24 valandas – renka duomenis apie buvimo vietą, susitikimus, laiką darbe.
Visgi piliečiai jaučiasi valstybės dalimi. Valdžios atstovai viešai giria kruopštų gyventojų darbą – jis neša saugumą valstybei. Eilinis žmogus itin daug dirba.
Lietuva sparčiai tobulėja. Jaunų politikų valdžia imasi greitų pokyčių, todėl piliečiai vis perrenka valdžią: taip valstybė laikosi nuoseklios krypties, patikimai ruošiasi ateičiai.
Valstybė prižiūri tarptautinę migraciją. Valdžia kviečia į Lietuvą atvykti dirbti žmones iš Lietuvai kultūriškai artimų šalių, tačiau valstybė riboja klimato migrantus, dažnai neįsileidžia žmonių iš neturtingų Azijos ir Afrikos šalių. Ekonomika auga, tad gyventojų mirtingumas šalyje mažėja. Valdžia teikia laikiną paramą tradicinėms šeimoms – piniginę paramą ir paramą būstui.
Miestai sparčiai auga ir vystosi. Kaimams ir regionams trūksta dėmesio ir gyventojų. Tik elito atstovai dažnai gyvena gamtos kampeliuose ir jais kruopščiai rūpinasi. Kaime kuriasi bendruomenės, kurios nori atsijungti nuo virtualaus pasaulio.
Šalyje iškyla didelė vidurinė klasė. Valdžia nugali visiško skurdo problemą, tačiau išlieka pajamų nelygybė, visuomenės sluoksniai. Visuomenė nėra palanki įvairovei, kitoms kultūroms. Tik kai kurie išsilavinę miesto gyventojai pagarbiai elgiasi su kiekvienu.
Lietuva skiria daug lėšų švietimui ir naujausioms technologijoms. Šalis teikia geras galimybes išsilavinti bet kuriam vaikui kaime ar mieste. Mokyklose ir universitetuose klesti tikslieji mokslai.
Lietuva skiria daug dėmesio sveikatos apsaugai. Gyvenimo trukmė ilgėja, nes nuo mažens yra skiepijama prievolė rūpintis sveikata, vykdomi masiniai sveikatos patikrinimai. Gyventojai po oda nešioja lustus – plokšteles, kurios leidžia anksti nustatyti ligą, gydyti ligonius per nuotolį.
Lietuva gana sėkmingai saugo gamtą. Valstybė išnaudoja klimato pokyčius: pritraukia daugiau užsienio turistų, pasinaudoja gerėjančiomis sąlygomis žemės ūkiui.
Kultūrai trūksta laisvės, ji tampa „valstybine“. Gilesnės mintys, šiuolaikinis menas ir laisva kūryba yra laikomi grėsme Lietuvai. Menas tampa techniškas: jį kurti padeda robotai, informatika.
Svarbiausios visuomenės vertybės yra daiktinės: turtas, nuosavybė, įvaizdis, fizinis ir ekonominis saugumas. Įstaigos rūpinasi darbuotojų sveikata ir gyvenimo kokybe, nes nori sveikos darbo jėgos.
Daugėja sukčiavimo prieš valstybę atvejų: žmonės dažnai laužo įstatymus, nepasitiki vieni kitais.“
❷
„2 galimas scenarijus – „Šiaurinė žvaigždė“
Tokį 2050 metų Lietuvos scenarijų gali lemti aukštas švietimo lygis ir stipri demokratinė valdžia.
Atvirai ir sklandžiai veikia demokratija: valdžia klausia piliečių ir nevyriausybinių organizacijų nuomonės dėl savo sprendimų. Piliečiai mato to prasmę. Visgi tai sulėtina sprendimų priėmimą. Valstybės įstaigos taip pat atvirai bendrauja tarpusavyje, dalinasi informacija. Savivaldybės turi daug laisvės.
Pirma – žmogus, po to – valstybė. Lietuva gerbia kiekvieno žmogaus teises, poreikius, žodžio laisvę. Žmonės gali turėti dvigubą pilietybę, o šeimas kurti gali visi. Taip visuomenėje vyrauja pagarba įvairovei, pasitikėjimas, tolerancija. Darniai sugyvena žmonės ir robotai, šie turi žmogaus teisių.
Lietuva tampa patrauklia vieta gyventi. Tarp vyresnių nei 65 metų gyventojų mažėja mirtingumas. Senjorai gali įsitraukti į visuomenės veiklas, likti darbo rinkoje. Viešosios paslaugos – sveikatos, švietimo ir kitos – prisitaiko prie senstančios visuomenės.
Sveikatos įstaigos atsižvelgia į klientą, siūlo pagarbų bendravimą. Paslaugos tarnauja žmogui.
Lietuva skiria didelius išteklius švietimui ir mokslui. Lietuvos mokslininkai ir jų tyrimai, keli Lietuvos universitetai garsėja kitose šalyse. Kiekvienas gali kokybiškai išsilavinti – Lietuva vienodai rūpinasi miesto ar kaimo mokyklomis. Mokytojai vykdo patirtinį ugdymą: asmeniškai prisitaiko prie kiekvieno mokinio poreikių, gebėjimų, naudoja virtualią realybę. Taip mokykla ugdo smalsius, atsakingus, kūrybingus asmenis. Visuomenėje tampa įprasta mokytis visą gyvenimą.
Užsienio šalys Lietuvą žino dėl jos savitos kultūros. Iš „kovos dėl išlikimo“ šalies Lietuva tampa kūrybinės saviraiškos šalimi.
Visuomenė nebijo klysti ir bandyti iš naujo. Gyventojai jaučiasi saugiai – tiek fiziškai, tiek ekonomiškai. Piliečiai pasitiki vieni kitais ir savo kultūra.
Visuomenei rūpi dvasinės vertybės: turėti politinę laisvę, įsitraukti priimant sprendimus, vystyti asmenybę, kūrybiškumą, prižiūrėti aplinką. Žmonės yra individualistai – jiems svarbi asmeninė gerovė. Tačiau asmenys yra ir emociškai raštingi – gerbia kitų visuomenės narių laisvę.
Visuomenė taip pat pagarbiai tausoja gamtą. Lietuvos technologinė pažanga ir įsipareigojimai ES padeda tinkamai prižiūrėti klimato kaitą. Privatūs gyventojai savarankiškai apsirūpina energija, o miesteliai nepriklausomai gamina savo energiją. Dauguma žmonių gyvena miestuose arba priemiesčiuose, jaučiasi arti gamtos.
Gyventojai mėgsta saiką ir lėtumą – tai tampa gyvenimo stiliumi. Visuomenė ne darbo metu sąmoningai atsiriboja nuo technologijų ir interneto. Gyvenimo prasmės klausimas yra pagrindinė problema, kuri kamuoja žmones.“
❸
„3 galimas scenarijus – „Kapanojimasis“
Tokia 2050 metų ateitis būtų panašiausia į Lietuvą šiandien. Taip gali įvykti, jeigu Lietuvoje bus laikomasi demokratinių principų, bet per lėtai keisis švietimas.
Lietuva siekia apsisaugoti nuo Rusijos grėsmės. Tad valstybė stengiasi palaikyti gerus santykius su ES – Lietuva dažnai priima ES pasiūlymus, o ne siūlo savo sprendimus. Dėl karinės įtampos Lietuva taip pat bendradarbiauja su kaimynėmis Lenkija, Baltarusija, Ukraina.
Lietuva nepasitiki savimi. Europoje ji nėra svarbi savo pasiekimais. Politikai vis bando pasivyti Vakarų šalis, vakar dieną. Valdžia dažnai visiškai keičiasi, niekas netęsia prieš tai pradėtų darbų. Tad pokyčiai yra netvarkingi, lėti ir laikini. Partijos nesusitaria tarpusavyje dėl valstybės ateities krypčių. Valstybės įstaigose trūksta aukšto lygio darbuotojų.
Politikai vaidina demokratiją – itin retai klausia piliečių nuomonės. Visuomenė nebemato prasmės dalyvauti valstybės gyvenime. Santykis su savo valstybe yra paviršutiniškas. Nusivylę piliečiai ima balsuoti už tuos politikus, kurie duoda tuščių pažadų.
Lietuva skiria per mažai pinigų švietimui. Daug žmonių yra menkai išsilavinę, šalis atsilieka nuo Europos. Švietime tęsiasi keletą dešimčių nesibaigiantys pokyčiai. Jų nepavyksta įgyvendinti dėl nepastovios valdžios. Mokyklų lygis miestuose ir kaimuose labai skiriasi. Vaikų išsilavinimo lygis priklauso netgi nuo jų tėvų požiūrio ir šeimos pajamų.
Lietuva skiria per mažai dėmesio technologijų kūrimui. Tad šalis nepasiekia proveržio, apie kurį svajojo – kosmoso pasiekimų ir dirbtinių širdžių. Gamta ir klimatas visuomenei ir politikams nerūpi, išskyrus mažas žmonių grupeles. Lietuva nepasiekia savo žaliųjų tikslų. Verslai, žemės ūkis naudoja pigią energiją, kuri teršia aplinką.
Sparčiai sensta gyventojai, mažėja darbo jėgos. Tai sukuria didelę piniginę naštą Lietuvai. Vyresnio amžiaus asmenis valstybė mato kaip problemą. Stiprėja senjorų atskirtis. Sveikatos įstaigos daugiausiai siūlo gydytis vaistais. Daug žmonių gydosi patys ir nepasitiki mokslu, pavyzdžiui, vakcinomis.
Menininkai teigia, kad Vilniaus kultūra neatsilieka nuo vakarietiškų madų. Tačiau iš tikro eiliniai žmonės daugiausiai vertina pramoginę („pop“) kultūrą. Masinis vartojimas tampa svarbesnis nei tikroji meno vertė. Gyventojai retai užsiima kultūrinėmis veiklomis. Šventės ir ritualai vyksta toliau, bet jie yra tušti, bereikšmiai.
Žmonės jaučiasi vieniši, įsitempę. Yra labai mažai piliečių, kurie gyveną kokybišką gyvenimą. Valstybė skelbia, kad užtikrina žmogaus teises. Tačiau iš tikrųjų žmonės yra susiskaldę, turi nelygias galimybes, negerbia vieni kitų. Miestai nevaldomai plečiasi, o kaimo gyventojų kasdienybė itin atsilieka. Žmonės ilgisi praeities, „senų gerų laikų“. Visuomenė nebeskiria tikrovės nuo melo, mitų apie buvusią vienybę.“
❹
„4 galimas scenarijus – „Amžinas įšalas“
Toks scenarijus gali tapti tikrove, jeigu Lietuva bus griežta nedemokratinė valstybė, kuri varžys ir stabdys švietimą.
Lietuva nutraukia daug ryšių su Vakarais, atsisuka į Kiniją. Kinija Lietuvai žada saugumą nuo Rusijos, nes mato Rytų Europą kaip galimybę išplėsti savo įtaką.
Šalį valdo visų gerbiamas, „griežtas ir teisingas“ vadas. Vyriausybė taip pat turi stiprią nuomonę, o Seimas ir savivaldybės yra silpni. Valdžioje yra tik viena partija. Yra draudžiama abejoti valdžia.
Visuomenės gyvenimas yra pakankamai ramus. Rytų partneriai tiekia svarbiausius išteklius ir technologijas. Valdžia neplanuoja didelių pokyčių ateičiai, gina tradicinę tautinę kultūrą.
Tačiau valstybė griežtai varžo ir seka piliečius. Kaip ir Kinija, Lietuva tampa „policine valstybe“. Valdžia skleidžia propagandą, melą, stebi didžiausius Lietuvos verslus, svarbiausias ekonomikos sritis. Policija užtikrina viešąją tvarką ir žemą nusikalstamumą. Kai kurie piliečiai dėl to jaučiasi itin saugiai. Kiti baiminasi peržengti ribas, atkreipti į save dėmesį.
Ištikimybė valstybei tampa kiekvieno dirbtina pareiga. Visgi ištikimybė valstybei reiškia ištikimybę vadui ir partijai. Tai yra vienintelis būdas išgyventi. Šalis varžo žmonių laisves, nors valdžia teigia kitaip.
Švietimas tarnauja autoritarinei, nedemokratinei valdžiai. Švietimo tikslas – ne suteikti kokybišką išsilavinimą, o ugdyti paklusnius jaunus žmones. Jie tiki tik viena tiesa, nėra skirtingų nuomonių. Kokybišką išsilavinimą gali gauti tik siaura elito, išrinktųjų grupė. Daugiausia dėmesio valdžia skiria tiksliesiems mokslams ir inžinerijai, nes jie kelia valstybės ekonomiką.
Valstybė skatina gimstamumą – skiria pinigines išmokas tradicinėms šeimoms su vaikais, ypač daugiavaikėms. Tačiau vidutinė gyvenimo trukmė dar labiau sutrumpėja: didėja darbingų ir senyvų žmonių mirtingumas, yra itin daug savižudybių. Dėl klimato kaitos ir karų atvyksta migrantų. Jie siekia išvykti į turtingesnes valstybes, neprisitaiko prie gyvenimo Lietuvoje.
Šalyje vyrauja skurdas. Stipriai skiriasi visuomenės ir valdžios, elito gyvenimo kokybė. Valstybė siekia nuraminti visuomenę – užtikrina vienodai žemą pragyvenimo kartelę. Kiekvienas pilietis yra sotus ir turi stogą virš galvos.
Kultūra yra valstybinė, garbina tautos praeitį. Taip valdžia siekia dirbtinai skatinti vienybę. Valdžia riboja menininkus, teikia jiems valstybinius užsakymus. Gabūs kūrėjai išvažiuoja gyventi į užsienį. Visuomenė beveik nevartoja aukštosios kultūros. Lietuva pagaliau laimi „Eurasianvision“ konkursą. Kultūra reiškia „išblizgintus miesto centrus“ – istoriniai pastatai griūva.
Piliečiai susitelkia miestuose, nors jie ir yra nepatogūs gyventi. Valstybė skiria pernelyg daug pinigų Vilniui, visuose miestuose stato vienodus pastatus. Regionai merdėja.
Lietuva neturi lėšų ir technologijų rūpintis klimato kaita. Šalyje toliau stipriai didėja tarša, ypač miestuose. Žmonės nevertina gamtos, ją naudoja savo reikmėms.
Visuomenė susvetimėja: žmonės yra menkai išsilavinę, nepasitiki vieni kitais, nejaučia atsakomybės už kitus, mažai bendrauja. Svarbiausios vertybės yra daiktinės: turtas, nuosavybė, įvaizdis, fizinis ir ekonominis saugumas.“