„— Tautinis poetas irgi nesnaudžia,— lipšniu balseliu įsiterpia Martynas, — tiesiog matau, kaip išklausęs tikslių valdžios nurodymų, prieš veidrodį repetuoja giliai lietuviškas pozas. Žinot, kokia yra pati lietuviškiausia poza?
<...>
— Jūs nė nepažįstat lietuvių meno, draugas Poška!
— Melas! Aš pažįstu aštuoniasdešimt penkis kilometrus lietuvių rašytojų, aš esu ekspertas! Lietuvių rašytojai skirstomi į liūdnuosius ir žvaliuosius. Antruosius nagrinėt atsisakau. O liūdnųjų liūdnumas esti dvejopas: ašarinis liūdnumas, matuojamas marcenais, labiau būdingas poetams, ir atodūsinis liūdnumas, labiau būdingas prozaikams. Jie dūsauja, nes juos smaugia cenzūros rėmai. Dūsauja jie nustatančiųjų cenzūros rėmus parūpintam bute su specvirtuve, specvonia ir spectualetu. Lietuvių rašytojui itin svarbu turėti spectualetą. Daugiausia laiko jis prasėdi spectualete ir nieko nerašo. Dėl to, kad varžoma jo kūrybos laisvė. Jeigu jam būtų duota laisvė, jis parašytų OHO! Tiesa, nelabai įsivaizduoja, koks būtų tasai OHO, bet tai jau antraeilis dalykas. […] Taigi, naktimis jis meldžia Dievą, kad niekas jam neduotų tos laisvės, nes ją gavęs, nežinotų, ką daryt. Dabar lietuvių rašytojas turi geležinį alibi: nėra laisvės. O kas bus tada?
[…]
— … kas septyneri metai jį apima kūrybinė karštligė. Simptomai: kankina mūzos ir šmėklos. Ima niežėt visas kūnas. Baisingos kančios. Atėjo metas melsti iš valdžios naują butą. Butų maža, rašytojų — kaip šunų. Čia ir užverda šekspyriškos aistros. Išdainuojami aukščiausi dvasios tonai. Kokia iškalba! Kokios gelmės! Iškart matai, kad čia menininkai. Kokios graikų tragedijos! Tarybinis rašytojas už specbutą gali užmušti brolį, seserį, dar blogiau — jis gali užmušti save! Pažįstu mažiausiai šešis rašytojus, kurie viešai pagrasė nusižudysią, jeigu valdžia jiems neduos spec-buto.
— Ir kaip? — leipsta Stefa.
— Du žudėsi. Vienas amerikoniškom tabletėm, antras — išties baisiu būdu. Jis kategoriškai atsisakė alkoholio! Jo mirtis buvo neišvengiama.
— Marti, tu apie kūrybą, apie kūrybą ką nors,— pro ašaras maldauja Marija.
— Vaikeli, tai ir yra tikroji kūryba! Pareiškimai butams gauti— didieji poezijos perlai! Juose yra gyvas skausmas, tikra kančia. Tikra aistra. Aš paaukosiu likusį savo gyvenimą, kad būtų išleistas rašytojų pareiškimų butui gauti rinkinys. Antraip istorija man nedovanos.“