„Bartosh Polonski „Robčiko“ kalba ir erdvėlaikis nuneša į Radioshow veikėjų pasaulį – tai Vilniaus lenkų, atstumtų, pakištų, beviltiškų, pasaulis. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Radioshow „humoras“, apsimetantis socialiniu komentaru, buvo paremtas žeminimu ir patyčiomis. Normo Macdonaldo ištara, kad turi jausti simpatiją tam, ką parodijuoji, Radioshow kūrėjams girdėta, aiškiai, nebuvo, kaip ir humoro etikos idėja, kad šaipytis reikia iš galingesnių iš save (‘punch up’ principas), o ne iš žemesnių už save. Kita vertus, tokių kaip Ramanauskas ar Užkalnis 1980-iniais brendusių lietuvių vilniečių kartą būtų verta patyrinėti traumų psichologijos požiūriu – visai gali būti, kad tos patyčios, kurias jie transliuoja, yra kompensaciniai mechanizmai už jautimąsi marginalu vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Visai panašiai kaip nemaža dalis sovietinių katalikų vis dar jaučiasi aukomis, nors jau gerus trisdešimt metų gyvena kitoje santvarkoje. Bet čia kita kalba.“