2025-03-23 18:50
“Nes kad ir kaip labai to kai kurie norėtų, noro ginti ir taip, žudyti, prievarta nenuleisi. Apskritai noras ir įpareigojimas tarnauti yra glaudžiai susijęs su pasitikėjimu ir santykiu su valstybe. Ne tik su grėsmės baime, nurodančia prieš ką kovosi, bet ir su klausimu, už ką kovosi. Visuomenės pasitikėjimo be atviros diskusijos nepelnysi, ir ta diskusija per dieną nejvyks.”
Komentarai
„Kontekstualiai Adrijus buvo susidėjęs su Uspakicho, Puidoko ir tt taikos koalicija. Jaunas ar ne jaunas, nuomone ne nuomone, bet tai primena mūsų prieškario poetus, kurių palikimas labai švelniai tariant yra kontraversiškas, o ne švelniai tariant patys žinot.
Ir šiaip atkartot kremliaus viena iš propagandinių naratyvų nėra jokia jo nuomonė, nes ne pats tai sugalvojo ir nėra tame jokios pozicijos. Bičas nėra tiesiog muzikantas kažkoks. Tokiam kontekste jį vertinti ir reikėtų.“
+
„pozicija yra konkreti ir ją galima vertinti atsietai nuo ją išsakiusio žmogaus. pozicija netampa nevalidi vien dėl ją išsakiusio žmogaus afiliacijų“
+
„kokiam paraleliniam pasauly pozicijos yra atskirtos nuo žmogaus? Čia taip pat kaip pasakyti, kad kontekstas neegzistuoja ir tiesiog vertinti reikia po vieną žodį, kaip jis žodyne paaiškintas ir nesigilinti daugiau.“
+
„formaliai logiškai žiūrint tai čia yra argumentavimo klaidos: klasikinis ad hominem’as ir kaltė dėl asociacijos, argumentas maždaug būtų: Adrijus yra vatnikas, reiškia visos jo pozicijos yra nevalidžios / kremliaus propaganda. pozicija nėra vertinama on its own merit.
man čia kas akivaizdžiausia, kad vietoje Adrijaus būtų buvę galima pasodint kitą jaunuolį su tokia pačia pozicija, bet be politinių afiliacijų ir tuomet vatniko štampas nebetinka, tik va spėju, kad pozicija vis tiek būtų puolama, tik ataką daryt jau nebe taip lengva, gal tik apkaltint, kad nepatriotiška.
čia yra klasikinis “hitleris buvo vegetaras, todėl visi vegetarai yra evil.”“
+
„Adrijaus ir putino nuomonės validžios jų pasaulėžiūroje, bet pražūtingos tiek Lietuvai, tiek tavo galimybei laisvai šnekėti (o galbūt apskritai šnekėti) ką nori. Jeigu vertinti atsietai nuo konteksto ir hitlerio ir mussolinio ir kitų panašių veikėjų nuomonės irgi tokios visai nieko. Vaikinuką ne šiaip sau vata pavadino. Yra ne tik taikos koalicijos kontekstas, bet ir karas Ukrainoje, rudeniniai rusų/baltarusių mokymai LT pasienyje ir hibridinis karas trunkantis jau dešimtmeti, jei ne daugiau. Jau nekalbant, kad jo nuomonė, kodėl būtent nenori tarnauti turi fašistinio prieskonio.“
+
„Tu tiesiog užsiimi mental gimnastika. Ok. Aišku.“
+
Agnė Rimkutė
„Man asmeniškai nepatiko nei ką, nei kaip Adrijus sakė, o nuo partinės afiliacijos išvis purto. Rašau, nes kontekstas yra ir tai, kad pusė jaunuolių tarnybai netinkami (ir dalis jų, matyt, vengia), kad kiti kviesti vaikinai nenorėjo į laidą eiti iš baimės, kad Katkaus rante paminėjimo apie partiją nerasi, nes ne partija jį ir co. sutrigerino, o tai, kad apskritai kažkas viešai pasakė, kad nenori jungtis prie kariuomenės. Tai dabar reikia apsimesti, kad Adrijus tik vienas nenori ar dvejoja; kad dvejoja vien dėl savo partinės afiliacijos; kad kiekvienas vengiantis yra pražūtingas Lietuvai rusofašistas; ir todėl reikia laikytis iliuzijos, kad jie neegzistuoja, stumti į politines paraštes, nes karo atveju — jų tada tiesiog nebus?…“
+
„tai tu gali nurašyti kaip mental gimnastiką bet kokį argumentavimą, tas nieko neįrodo ir tavo pozicijos nepagrindžia.
čia pointas ar vertybinė pozicija yra elementari ir gana tipinė: netgi karo grėsmės akivaizdoje pacifistinė pozicija turi teisę egzistuoti ir būti diskutuojama — čia nebūtinai reiškia, kad aš dabar bandau ją ginti — bet jei mes imam gan akivaizdžiai cenzūruoti nuomones ir tam tikrą kalbėjimą (ypač kai tai daro asmenys iš galios pozicijos), net jei jis yra (netiesiogiai) naudingas priešui, tai reiktų tuo pačiu pripažinti, kad einam link kalbos laisvės suspendavimo. aš suprantu, kad gali atrodyti tone deaf grėsmės akivaizdoje kalbėti apie principus, bet toks išsižadėjimas turi labai tiesioginių politinių pasekmių“
+
„Mums daugiau šito reikia, tai mus daro saugesniais?“
[https://www.facebook.com/EmilisZingeris/posts/pfbid023eyMwWFdX92pszhRLeqoJDjefAB7TtZ75QGc3xM22Px95LvCRi7PtiUQr5SBi3Zcl]
2025-03-23 17:49
„Taigi: pramoginėje laidoje 20-metis pasakė, kad prie kariuomenės nesijungtu jokia forma, nes yra „prieš žudymo meną“. Tada PR specialistas feisbuke paskelbė, kad čia yra propaganda, neteisinga, melaginga ar pavojinga nuomonė, kurios viešoje diskusijoje neturėtų būti. Tokia štai viešosios diskusijos būklė.
Ir žinoma, sunku stebėti vyrus ir moteris, kurie pagal amžių ar, iš pažiūros, sveikatos stovį taip pat nelabai kur su ginklu tarnaus, stojančius teisuolišku piestu: kaip čia tie išlepę jaunuoliai mūsų negins ir už mus nekovos? Sudėtinga klausyti Jasiukevičiaus jau klasika tampančio mokesčių mokėjimo prievolės lyginimo su ginkluota gynyba. To lyginimo neadekvatumas išryškėja mokesčių mokėjimą priešpastant Šaulių sąjungos vado L. Idzelio aprašymui treniruočių, kuriose kariams šliūkšteli stiklinę kraujo į veidą ir užmeti švinktelėjusią žarną ant peties. Tuo momentu daugmaž paaiškėja, ar tam žmogui duota ginkluotoj kovoj dalyvauti, ar jis vis dėlto bus naudingesnis kitose funkcijojse. Nes vien tautinėmis giesmėmis ne kiekvieną priversi tokiu kovotoju būti.
Bet plačiau žvelgiant, dar sudėtingiau yra tai: idėja, kad nenorom/negalėjimo žudyti pripažinimas yra kažkokia propaganda kurią reikia tildyti, yra paprasčiausiai neracionali. Atvirkščiai: mums būtinai reikia žinoti, kas nori ir gali kovoti ginklu, kas — ne, ir kodėl. Dėl to Švedija visiems šaukiamo amžiaus sulaukusiems siunčia klausimynus, taip pat ir su klausimais apie motyvaciją tarnauti, ir pagal juos atrinkinėja šauktinius. Taip, bent jau kol kas, buvo įmanoma didžiąja dalimi ruošti norinčius/ias, galinčius/ias, pagal įgūdžius reikalingus/as.
Vienok, rinktis to nematyti, ar bandyti nutildyti tuos, kurie nenori ar dvejoja, yra labai patogu. Tada nereikia rimtai klausti, o kodėl dalis Gen-Z vangiai žiūri į karinę tarnybą, ir svarstyti, ką galime pagal tai keisti, reformuoti, į ką investuoti? Gal jiems priimtinesnė kokia asmeninio tobulėjimo, individualios laisvės, o gal lygybės vizija — ką galime padaryti, kad toji karinė ar civilinė tarnyba būtų arčiau jų gyvenimo ir tikslų? Piktintis jaunimu yra paprasčiau, bet tikrai ne saugiau.
Tuo labiau, kad visi šie šaukimai ir tarnybos nėra vien apie karinę galią: jie yra ir apie pilietiškumo, santykio su valstybe kūrimą. Čia vertinga galėtų būti išpopuliarinta alternatyvi civilinė tarnyba, gal net atsieta nuo kariuomenės. Ji vis dar kažkur paraštėse, nors tie patys šauliai kartoja, kad vienam kariui palaikyti reikės 10 civilių. Ją renkasi ir mikroskopinė mažuma šauktinių. Kodėl?
Tuo tarpu, VU apklausa rodo, kad ginklu ginti pasirengę trečdalis, kariuomenės užsakyta apklausa — kad pusė. Taigi, bent jau apklausose, pasiryžusių yra, ir tikriausiai daugiau, nei karinės pajėgos gali paruošti. Tai jei išties taip yra, kad pusė ar trečdalis pašauktųjų vengia tarnybos — kodėl nesiaiškinti ir neinvestuoti į visus šiuos norinčius, pagal jų fizines ir kitas galimybes? Kodėl svarbiau, atrodo, yra tempti nenorintį 20-metį ir jo anoniminius kolegas po žibintų šviesom, ir bandyti juos taip jau vyriškai suvartyti, kad užsinorėtų tarnauti?
Slogiausia yra jau kurį laiką nepakeliamai toksiška viešoji erdvė, ir tas toksiškumas viena ar kita forma plečiasi toli už šios laidos, ir šio feisbukinio šaršalo ribų. Viena vertus, yra grėsmė, ir ji jaučiama. Kita vertus, vyksta daugiau mažiau politizuotos kapotynės, kuriose realiai visiems visuomenės vienybė rūpi mažiau, nei savi politiniai interesai ir preferencijos. Kažkam karas išgalvotas, kažkas tenori pasimatuoti, kas didesnis patriotas (t.y., kas daugiau „vatnikų“ ir „penktos kolonos“ atras).
Kaip ir po šio incidento, atsiveria peizažas, kuriame dalis raudonu rašalu keverzoja „vata“ skersai ekrano, kiti kalba apie sorošistinius leftistus, dar kiti sako, kad Graikijos vilose tūnančio elito negins, o kažkur kampe skeryčiojasi Ramanauskas. Nėra nė vienos matomos ir gerbiamos figūros, kuri atstovautų kažkokią ramią, drąsią, profesionalią, nepartizaninę poziciją (ir „vieną“ miniu, nes nei vienos nėra. Jų turėtų būti daug). Jei kas miglotai pamėgina — mandagesnių yra apkaltinami dirbtiniu ramybės kūrimu, mažiau mandagių — „vata“ ir „penkta kolona“.
„Mane truputį gąsdina politinė skirtis – valstybės gynyba neturėtų būti priklausoma nuo to, kas yra valdžioje. Jei dalis žmonių jaučiasi susvetimėję su valstybe dėl to, kad yra susvetimėję su valdžia, tai yra blogas dalykas. Politizavimas iš abiejų pusių yra labai kenksmingas“, komentuodama VU atliktą tyrimą apie pasiryžimą ginti sakė Ainė Ramonaitė.
Tai mane irgi gąsdina. Nes kad ir kaip labai to kai kurie norėtų, noro ginti ir taip, žudyti, prievarta nenuleisi. Apskritai noras ir įpareigojimas tarnauti yra glaudžiai susijęs su pasitikėjimu ir santykiu su valstybe. Ne tik su grėsmės baime, nurodančia prieš ką kovosi, bet ir su klausimu, už ką kovosi. Visuomenės pasitikėjimo be atviros diskusijos nepelnysi, ir ta diskusija per dieną neįvyks.
Dabartinis siūlymas apsimetinėti, kad šie klausimai neegzistuoja ar, dar blogiau, jų tildymas ir stūmimas į „penktos kolonos“ paraštes, tereiškia, kad dėl kvailumo ar/ir politinio užsiangažavimo stipriai rizikuojama, jog ta tildoma masė suks kito polio link — to polio, kuris agituoja, kad tai ne rusija šį karą pradėjo, kuris išvien su JD Vance deklaruoja, kad jei kokia grėsmė ir yra — tai tik vidinė sorošistinio leftistinio įvairovės vėžio ar kažkaip ten. Eiti mokytis ap(si)ginti ir giliai pakvėpuoti yra gerai, bet visas šitas cirkas (nekalbant jau apie geopolitinį) nuo to niekur nedings.“