„Ilgus metus švelniau, dabar tiesiai ir grubiai – Europai pasakyta, kad “nuo šiol patys”.
Ir kad JAV iš esmės gali apsieiti be sąjungininkų (čia įdomiau).
Ir kad gali susitarti be Ukrainos ir Europos, šioms už nugarų – pagal Putino deklaruotą pasaulio supratimą – o jūs žinokitės, nes laikai, kai JAV ir pasaulis tramdė no nebaudžiamumo pakvaišusius Sadamo tipo diktatorius – seniai praeity.
Senoji pasaulio tvarka senokai ir sugriuvusi (aušta Laukinių Vakarų saulė), nors pusė to ankstesnio pasaulio dalyvių vis dar apsimeta šito nepastebintys.
Jau atviru balsu visi kalba tai, kas lėtai aiškėjo metų metais – Senojo žemyno link ritasi audra, kuri jau horizonte. Pamažu tampanti iš “labai gali būti” į “sunkiai išvengiama”.
Šiuo metu esantis darinys arba subyrės, arba sustiprės ir kitų pasirinkimų, kaip besinorėtų, neliko (panašu, kad “Vakarų” kaip vieningo tų pačių vertybių vienijamo bloko, senuoju supratimu, lėtai nebelieka).
Pirmas (subyrėjimo) variantas tikėtinesnis, tad reikia lipdyti regionines sąjungas, iš šalių, kurioms aktualu ir skauda, kurios pirmos (ar bent antros) papultų po smūgiu – Rytų Europos valstybių juostos ir tos pat Skandinavijos su britų salynu.
Skamba sunkiai įtikėtinai, bet ir – paspartintu nuosavo atominio ginklo sukūrimu, nes pasaulyje tai, panašu, liko vienintele tikra tvirta garantija ir iš planetos perspektyvų tai ko gero didžiausias šio laiko prakeiksmas.
Šiaip jau seniai akis skauda nuo besikartojančių pasaulinių karų tendencijų/tapačių ženklų: skirtumas gal tik tas, kad šiuokart visa įsibėgėja su savotiška amortizacija, lėčiau ir minkščiau, tad daugelis lieka iki paskutiniųjų susisupę į iliuzijas, kad gal dar praslinks. Man irgi norėtųsi tuo tikėti, žmogus silpnas
Bet toliau apsimesti, kad jos nebus – jau nebe apsileidimas, o sunkiau. Rusų vietoje – iš paskutiniųjų susilaikinėčiau nuo bet kokių skambių diversijų – kad taip ir nenutiktų jokio prevencinio šalto dušo, dar įgalaus pažadinti ligonį iki valandos X.
Ką daryti? Yigal Levin gerai surašė – pirmiausia – gerai, kokybiškai vykdyti savo pareigas, formuoti skydų sieną.
Yigal Levin:
///
“Matyt, Europoje kils didelis karas – didesnis nei dabar vykstantis. Ispanams 1937 m. jų pačių karas taip pat buvo didelis ir blogesnis už bet kokį kitą.
Retrospektyviai žvelgdami atgal, mes visi protingi ir tie, kuriems pasiseks likti gyviems, [kada nors] žvelgs atgal ir protingai kikens: taip, viskas [buvo] aišku. JAV tyčia pastūmėjo Senąjį pasaulį į chaosą – metų metus davė laiko jiems atsibusti, bet šie to nepadarė ir toliau miegojo. Tad pirmyn – [vyks] apsivalymas ugnimi.
Tiesą sakant, visada buvau įsitikinęs, kad Vašingtonui konfrontacijos su Dangiškąja imperija fone reikia tylos savo užnugario kieme, t. y. Europoje, o ne dar didesnės sumaišties.
Bet aš, ačiū Dievui, nesu politikas, politologas ar net ekspertas.
Bet kas, jei klystu?
O kas, jei blevyzgos ir ugnis yra plano dalis?
Kaip sakoma, prisiminkime šį tviterį.
Visos tos istorijos su rusais, nuolat karpančiais kabelius. O kas, jei pasakysiu, kad tai nėra hibridinis, Dieve atleisk, karas su NATO ar bandymas sabotuoti Europą? O kas, jei tai yra pasirengimas užimti Baltijos šalių trejetuką?
Arba, net jei tik viso labo skaudžiai įkąsti vienai [iš jų]?
Repeticija.
Vadinamoji „priešpastatymo faktui“ strategija.
Kai NATO tiesiog pastatoma prieš faktą: arba nutylėti, arba pradėti plataus masto karą dėl milijono estų (pavyzdžiui).
Tai nelogiška? Neracionalu? Negali būti?
Taip kelti klausimą nėra jokios prasmės.
Viskas, kas gali įvykti, įvyks.
Savo devyniems logiškiausiems scenarijams ieškokite dešimtojo – beprotiškiausio.
Būtent jis ir įvyks.
Tokiomis akimirkomis kartais nuoširdžiai džiaugiuosi, kad, kaip ir daugelis mano kolegų, esu tiesiog realaus veiksmo žmogus savo vietoje.
Mes neturime brangių kostiumų naštos ir neturime privilegijos būti dideliais planuotojais.
Tegul kiekvienas lieka ten, kur yra, ir sąžiningai atlieka savo pareigas, kas ten beatsitiktų.
<...>
O šie mano žodžiai skirti ne ukrainiečiams, bet mano skaitytojams iš Izraelio, Vokietijos, Azerbaidžano, Latvijos, Estijos, Lietuvos ir daugelio kitų šaunių šalių.
Žinau, kad mano puslapį [skaito] daugelis iš jūsų, ir žinokite, kad be galo vertinu jus ir jūsų dėmesį.
Taigi, visi mes, geros valios žmonės, turėtume pagausinti savo pagalbą Ukrainai.
Jei aukojote – aukokite tris kartus daugiau.
Jei buvote išvykę į misiją, karinę ar diplomatinę – aukokitės dar daugiau.
Jei esate tarnyboje – ginkite drąsių ukrainiečių kursą ir teisę, tarsi tai būtų jūsų asmeninė teisė.
Kiekvienas savo vietoje, kiekvienas – kuo gali.
Neužbaigkite dienos nepagalvoję, ką padarėte dėl kovojančios Ukrainos.
Nenuleiskite rankų, nenuleiskite žvilgsnio, nenusiminkite.
Neškite kovojančios Ukrainos žodį, kad ir kur eitumėte.
Pasaulyje yra nedaug pagarbos vertų žmonių.
Ukrainiečiai yra vieni iš jų.”“