(2020-10-08)
„Iš kraštotyrininkų užrašų – sunkus darbas, kapstantis po lietuviško drovumo, liūdnumo, nepasitikėjimo valdžia/ svetimais viršūnėles ir šakneles tarpukariu. Kur ir ko čia besistebėti šių dienų raseiniškiais ar anų dienų garliaviškiais.
///
“Senukas linksmo būdo.<...>Kai paprašiau jo, kad padainuotų, ruošdamasis užrašyti jo dainas, tai jis nemaža nusigando. Bet šiaip taip pavyko užrašyti tik šią vienintelę dainą. Sakėsi daug mokąs, bet dainuoti bijojo. Prisipyręs klausinėjo, kam jos reikalinga užrašinėti ir ar jam už tat nereikės mokėti kokios pabaudos. Mokas senų pasakų, bet jų irgi nepasakojo, irgi bijodamas, kad paskui jo kur nors nešauktų valdžia. Nenorėdamas dainuoti išėjo į laukus (sakė einąs ganyti savo karvutės).
///
“Galinio žmona, irgi labai sena moterėlė, padainavo porą dainelių (parodė, kad moka), bet užrašyti nenorėjo leisti, kad jai nebūtų už tai kokia bausmė. Savo seną vyrą, kuris rengėsi man pradėti dainuoti, nuvarė už pečiaus, ir neleido jam dainuoti.”
///
Dainavo noromis. Dėl to, kad norėjo balsu dainuoti, buvo savo žmonos kelis kart aprėktas ir net išvarytas laukan. Jo žmona jam liepė ne dainuoti, bet sakyti žodžiu.
///
Rašiau pravažiuodamas pro kaimą, sustojęs pakelės triobelėje pas ūkininką, kada buvo lietus. Lietui lyjant ir smarkiai griaudžiant, seni kaimo ūkininkai klaupė ant kelių ir balsu meldės, o tuo tarpu jaunieji ūkininkaičiai panašiai nedarė. Juos gamtos jėgos nebetaip gasdino. Kur buvau sustojęs, toje triobelėje niekas dainuoti neišdrįso, nes sakė, kad gali už tai būti kokia bėda, gali “šaukti prie valdžios”.
///
Mokėjo daug dainų, bet už kiekvieną padainuotą dainelę reikalavo po pusę lito, tačiau už keturias padainuotas daineles pavyko nusiderėti iki 20 centų. Sakė, kad aš dykai dėl jų nevažinėjąs, bet gaunas “tūkstančius”, tai ir jai turįs užmokėti.
///
Prieš dešimtį metų į mano gimtąjį kaimą buvo užėjęs nepažįstamasis žmogus kryžių rinkti.<...> Kaimiečiai tų kryžių, kurių šalia kelio nesimatė, svečiui nerodė, tyčiomis nuslėpė, manydami, jog jis yra kieno nors iš valdžios pasiųstas kryžius surašyti, kad paskum už jų laikymą galima būtų rinkti mokesčius. Juk taip buvo su trobesiais, kai juos per prievartą nuo ugnies draudė. Atėjo ponaitis, surašė ir paskui – mokėk.
///
Dainas išmokusi Didžiojo Karo metu, prie darbo miškuose iš darbininkių, kurio, anot daininkės, atėję<...> nuo Marijampolės. Tada jos savo dainomis taip įgraudindavę darbo prižiūrėtojus, vokiečių kareivius, kad jie liepdavę joms nedainuoti. Darbininkėms vis dainuojant, kareiviai joms net grasindavo jas bausti. Joms [toliau] dainuojant darbo prižiūrėtojai patys nuliūsdavę ir leisdavę joms pailsėti.”“