„Jausmus gamtoje nusakyti tobulai sutverta lietuvių kalba #bejėgė apibūdinti tai, ką šiandien privalome skelbti Lietuvoje – tai yra NATIONAL EMERGENCY!
Pirmas, antras, trečias… vaikas, kuriam dar neauga barzda, pasirenka sprendimą – nušokti nuo tilto.
Nušokti nuo tilto ir niekada gyvenime neparagauti gardžios kavos, savomis akimis pamatyti Argentiną ar sulaukti tokio amžiaus, kai pradeda patikti alyvuogės…
Užmerktomis akimis galima atsakyti su 90 proc. tikslumu, kas turėtų sėsti į teisiamųjų suolą moraliniame teisme – šita prakeikta, akla ir rusmečiu beviltiškai sutraumuota sistema, nepajėgi atsistoti ant tvirtų Nepriklausomybės kojų ketvirtą laisvės dešimtmetį.
Mūsų paaugliui vaikui prieš gerą pusmetį prie pat mokyklos teritorijos buvo įvykdyta egzekucija. Egzekucija gera apsimetančioje Kauno mokykloje.
Ir žinote ką?
Bukagalvei direktorei buvo p*chui.
Policijos tyrėjams – p*chui.
Bukagalvei, tokiai Kauno marozei prokurorei buvo mega mega mega p*chui!
Šita su savo „pacientais“ – žiauriais nusikaltėliais revidyvistais – supanašėjusi „teisingumo sergėtoja“ paskambinusi mūsų šeimai ėmė naglai grasinti, kad bendraujame su žurnalistais, ir vimtelėjo – „jūsų vaikas yra labai jautrus“.
Šeši jaunieji banditai kojomis spardė, reketavo ir spjaudė – jautrus my ass!!!
Ir kai išsilavinusi ir tikrai nebaisiai biedna šviesių lietuvių šeima neranda teisingumo, kas kitas mums belieka išskyrus viešumą?
Tik laisvai Lietuvos žiniasklaidai pradėjus domėtis jaunuolio egzekucija, direktorė prisiminė ir tėvų telefono numerį, nors paskambinusi pasiteiravo visai, ne kaip jaučiasi jos auklėtynis, kurio veido nėjo atpažinti tarp kraujosrūvų ir mėlynių, o „kodėl tas jūsų vaikas išėjo iš mokyklos teritorijos?“
Gal todėl, kad jį šeši marozai už pažastų išsivedė, tu, beviltiška sovietine bukagalve?!
Kažkiek net sukrečia faktas, kad ta buka boba buvo neįgali atsisukti net savo pačios mokyklos vaizdo kamerų.
Mūsų vaikas yra toks „jautrus”, kad parėjęs vėliausiai vakare darbo dieną į namus, griežčiausiai prieštaravo tam, kad į namus būtų iškviesta policija.
Ir visa laimė, kad tas „jautrus” vaikas yra toks #didelis vyras (!), jog vėliau atvirai bendravo tiek su gimdytojais, tiek su pareigūnais tam, kad Lietuva būtų Lietuva, o ne sumauta rusija, kur bachūriukai santykius aiškinasi kaip zonoje. Matote, nes toje šalyje nėra jokio skirtumo!
Ir žinote ką? Gal mūsų šeima sulaukė teisingumo? Ne, mes esame lochai savo pačių šalyje, kur sistemytė stoja mūru už savus ir tylią tvarką, ir kur įvairiomis formomis vis tiek išlenda solidarumas ne su auka, o su budeliu!
Aš labai #didžiuojuosi mūsų vaiku, kuris mums vaikas, nors jau didelis vyras ir gal net man jau duotų į kuprą! Bet daugybė vaikų, jausdami absoliučią bejėgystę prieš šitą supuvusią sistemą, šiandien renkasi ne pokalbį, bet tiltą.
Ar mums tikrai kaip visuomenei šitai yra OK?
Idėja naujai valdžiai – trijų dienų gedulas, o tada sunkus darbas tam, kad kiekvienas jaunas žmogus jaustųsi absoliučiai saugus, o pelnytos bausmės sulauktų jaunieji nusikaltėliai, o ne jų aukos.
Idėja naujai valdžiai – kad vaikai šokinėtų nuo tiltų tik su guma, tik vasarą, o paskui šypsodamiesi pozuotų asmenukėms ir dalintųsi internetuose mūsų visų patiktumams.
Su ašaromis akyse apkabinu kiekvieną savo vaiko netekusią mamą ir kiekvieną savo vaiko netekusį tėvą.
Jūsų skausmo nieks neatpirks, mes galime tik #maldauti jūsų atleidimo…“