„Pirmas Larčo priimtas kūdikis gimė lietuvių šeimoje – nykiame bute viršutiniame namo aukšte, kur iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo, o aplinkinės gatvės buvo nuklotos sumaigytais vaisiais, sutryptomis daržovėmis ir apterštos arklių. Nebuvo ledo, kurio reikia uždėti ant pilvo, ties gimda, jei po gimdymo moteris smarkiai kraujuoja. Ant viryklės jau stovėjo puodas verdančio vandens, bet Larčui norėjosi sterilizuoti visą butą. Jis išsiuntė gimdyvės vyrą parnešti ledo. Paskui išmatavo jos dubenį. Apčiuopė vaisių. Jo širdies tonų klausėsi žiūrėdamas į katę, ant virtuvės grindų žaidžiančią su negyva pele.
Bute buvo ir būsima močiutė; su gimdyve ji šnekėjosi lietuviškai. Su daktaru Larču mėgino susikalbėti keista gestų kalba, todėl jis pamanė, kad būsimoji močiutė ne viso proto. Ji isteriškai rodė, kad didžiulis apgamas jai ant veido ją arba labai džiugina, arba baisiai liūdina – Larčas nesuprato, kaip ten iš tikrųjų yra; gal ji tiesiog prašė, kad jis tą apgamą pašalintų, arba prieš priimdamas kūdikį, arba paskui. Močiutė prisigalvojo visokių būdų apgamui parodyti – iš pradžių pakišo po juo šaukštą, tarsi jis būtų bekrentąs; paskui uždengė jį arbatos puodeliu ir staiga vėl atidengė, lyg norėdama ką nustebinti ar, tarytum kokia iliuzionistė, pralinksminti netikėtu triuku. Bet Vilburiui Larčui, matančiam, kaip ji neriasi iš kailio, piršosi mintis, jog senutė paprasčiausiai neprisimena, kad jau parodė jam savo apgamą.
Su ledu grįžęs gimdyvės vyras užlipo ant katės ir ši pasipiktinusi sukniaukė tokiu balsu, jog Vilburis Larčas pamanė, kad kūdikis jau gimsta. Larčas dėkojo Dievui, kad neprireikė žnyplių; tai buvo greitas, saugus ir labai rėksmingas gimdymas, po kurio gimdyvės vyras atsisakė nuprausti naujagimį. Tai padaryti siūlėsi močiutė, bet Larčas būgštavo, kad jos jaudinimasis, sumišęs su silpnaprotyste, prie gero neprives. Jis kaip galėdamas parodė (lietuviškai šnekėti juk nemokėjo), kad kūdikį reikia nuprausti šiltu vandeniu, su muilu, – kad negalima jo virinti puode ant viryklės ar laikyti galva žemyn po šalto vandens čiaupu, – ir sutelkė dėmesį į placentą, kuri vis nenorėjo išlįsti. Iš to, kaip pacientė kraujavo, Larčas suprato, kad netrukus jam teks stabdyti pavojingą kraujoplūdį.
Jis meldė gimdyvės vyrą, kad šis jam atkirstų šiek tiek ledo, – stiprus vyrukas buvo atnešęs visą luitą, tam pasiskolinęs iš pardavėjų didžiules žnyples; dabar jis stovėjo virtuvėje, grėsmingai užsidėjęs tas žnyples ant peties. Jo atgabento ledo luito būtų pakakę kelių kraujuojančių pacienčių gimdoms atšaldyti; uždėtas visas ant vienos pacientės, tas luitas būtų sutraiškęs gimdą, o gal ir pačią pacientę. Staiga močiutė išleido iš rankų muiluotą naujagimį ir jis įkrito į kriauklę, kurioje mirko šaltu vandeniu užpilti nešvarus indai; tą pačią akimirką gimdyvės vyras vėl užlipo ant katės.
Naudodamasis sąmyšiu ir matydamas, kad nei močiutė, nei gimdyvės vyras į jį nežiūri, Larčas per pilvo sieną suėmė pacientės gimdos dugną ir smarkiai spustelėjo. Moteris garsiai sukliko ir stvėrė jam už rankų; močiutė, palikusi naujagimį tarp indų, sučiupo Larčą per liemenį ir įkando jam į tarpumentę. Gimdyvės vyras viena ranka išgriebė kūdikį iš kriauklės, o kita iškėlė ledo žnyples Larčui virš galvos. Laimė, kaip tik tada Vilburis Larčas pajuto, kad placenta galiausiai atsiskyrė. Kai jis ramiai parodė, kad ji jau lenda, močiutė ir gimdyvės vyras sužiuro į ją, ko gero, pagarbiau, negu žiūrėjo į kūdikį. Pats nuprausęs naujagimį ir davęs motinai išgerti skalsių ekstrakto, Larčas be žodžių, vien galvos linktelėjimu, atsisveikino. Išėjęs iš buto, jis labai nustebo, nes beveik tą pačią akimirką, kai uždarė duris, viduje kilo baisus erzelis: močiutė, ledu apdėta gimdyvė, jos vyras – visi rėkė, lietuviškai, vienas ant kito; prie šeimos barnio pirmą kartą prisidėjo ir skardžiabalsis naujagimis. Atrodė, kad gimdymas, ir daktaro Larčo apsilankymas, buvo tik trumpa nesuprantamos tų žmonių gyvenimo maišaties pertrauka.
Larčas tamsiais laiptais nulipo žemyn ir apgraibomis išėjo į lauką; ten šiurptelėjo, užmynęs ant apipuvusios salotų gūžės, kuri po padu suknežo lyg minkšta naujagimio kaukolė. Šįkart klaikus katės kniaukimas jam nepasirodė panašus į kūdikio verksmą. Jis pažvelgė į viršų ir dar spėjo pamatyti kažkokį pro lietuvių buto langą išlekiantį daiktą. Greitai atšokęs į šalį, šiaip taip išsisuko. Neabejojo, kad buvo taikoma į jį, tik nesuprato, kuo įžeidė tuos vargšus žmones. Gal nusižengė kokiam lietuviškam papročiui? Larčas nustèro pamatęs, jog daiktas, išmestas pro langą, – ir dabar be gyvybės žymių gulintis ant žemės jam po kojomis, – yra katė. Bet iš pradžių jis buvo nustėręs dar labiau; akimirką manė, jog tai gali būti kūdikis.
Harvarde akušerijos dėstytojas buvo sakęs, kad naujagimių kūneliai „tiesiog neįtikimai tampūs“, bet Larčas žinojo, kad kačių kūneliai irgi pakankamai tampūs, ir matė, kad gyvulėliui vis dėlto nepavyko išlikti gyvam po kritimo.“

Sidro namų taisyklės. Džonas Irvingas. Alma littera, 2005 m., 60–63 p.