Turinys
● 2025-01-14 | Patarimas dėl automobiliais blokuojamų šaligatvių Antakalnio ligoninės teritorijoje, gautas 2024-09-26
● 2024-10-02 | Antras FB įrašas: „Stojus praeitai superpilnačiai…“
● 2024-09-28 | Pirmas FB įrašas: įžanga
Patarimas dėl automobiliais blokuojamų šaligatvių Antakalnio ligoninės teritorijoje, gautas 2024-09-26
↑ 2024-09-18. Dieną nebėra nei popieriaus lapelio su mano prašymu, nei vinutės, kuria jis buvo pritvirtintas.
↑ 2024-09-18
↑ 2024-09-20. Nieko…
↑ 2024-09-26. Nieko. Na, menkai ir tikėjau, tiesą sakant…
↑ 2024-09-26. Pala, o kas čia?
↑ 2024-09-26. KAS ČIA?! Atrodo lyg ilgas sudžiūvęs lapas, apsivijęs šaką.
↑ 2024-09-26. Atsargiai išlankstau.
↑ 2024-09-26. Mirštančio medžio rašysena…
↑ Kas parašyta? Pats neįstengiu perskaityti, prašau draugų pagalbos feisbuke: https://www.facebook.com/*****/posts/pfbid0ZLrLNG8NqXr2MUoDi8YaKC9a4pvfUs2Z7Q8WU4tpR1axc29aSXNjza9XywptEPkKl (2025-01-15).
Perskaitėme:
„PRIMINK RIČARDUI DAUNORAVIČIUI ŠITĄ
HTTPS://WWW.FACEBOOK.COM/VILNIAUSMIESTOKLINIKINELIGONINE/POSTS/PFBID02SSDEODGBLPTA9WDOUK7DZHJVQOYKPJ6KUMAJTID87VGHNPXWF1CQARSH4F7GV9YJL“
↓
2021-01-13
„Ar žinojote, kad šis drąsus žmogus, prieš 30 metų stojęs į akistatą su tanku, mūsų ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėjas Ričardas Daunoravičius.
Ačiū Jums, Gydytojau, už drąsą, meilę ir rūpestį, kuriuos jaučiame ir šiandien! 😍 Ačiū, kad Jūsų vadovaujamoje klinikoje kiekvieną dieną saugiai gimsta laisvi laisvos Lietuvos piliečiai!💛💚❤️“
2024-10-02
„Prisimenat užrašą nykštukų žemėlapyje mėnulio raidėmis?
„Atsistoki Diurino dieną prie pilkojo akmens, kai sučirkš strazdas, – perskaitė Elrondas, – ir paskutinis sėdančios saulės spindulys kris tiesiai į rakto skylutę.“
Jeigu trumpai – iš amžių gilumos* beveik atsitiktinai, sudėtingai ir keistai mane pasiekė žinia apie tai, kad pirmykščiai baltai buvo atradę, jog tam tikro ritualo metu žmogui kreipiantis į mirštantį – būtent mirštantį – medį su prašymu patarti, medis gali žmogui patarti.
Pasiekė ne tik žinia, kad protėviai tai darė, kad jiems tai veikė, bet ir…
Ritualo formulė.
Stojus praeitai superpilnačiai**, tai yra naktį į rugsėjo aštuonioliktą, aš jį atlikau…
(Vėliau – daugiau.)
– – – – –
* Ne tik amžių gilumos – be įvairių pilkumo atspalvių archeologijos nebuvo apsieita; ping, Gediminas Kulikauskas.
** Viena būtinų sąlygų.“
↑ „Mirštantis medi, mirštantis medi, duok patarimą: http://50000.lt/automobiliais-blokuojami-saligatviai-antakalnio-ligonines-teritorijoje“
2024-09-28
„Įžanga būsimam įrašui.
Esminė vieta pažymėta ✂✂.
„– O dabar parodykit man savo žemėlapį.
Jis išskleidė žemėlapį ir ilgai žiūrinėjo jį linguodamas galvą. Elrondas nebuvo per daug palankus nykštukams, ypač todėl, kad jie godūs aukso, bet jis labai nekentė slibinų už jų žiaurumą ir klastas. Su sielvartu jis prisimindavo Deilo griuvėsius, kur kitados linksmai skambėjo varpai, išdegusias Srauniosios Upės pakrantes. Spindėjo plati sidabrinė mėnulio delčia. Elrondas pakėlė žemėlapį aukštyn, ir mėnulio spinduliai peršvietė jį kiaurai.
– Kas gi čia? – sušuko jis. – Už paprastų runų, kurios byloja: „Durys penkių pėdų aukštumo, gali praeiti iš karto trys“, matyti mėnulio raidės.
– Kokios mėnulio raidės? – paklausė didžiai susijaudinęs hobitas. Kaip jau esu sakęs, jam be galo patiko žemėlapiai, runos, visokios raidės ir įmantrūs raštai, nors jo paties braižas buvo ne kažin koks – raides plonai iškraigaliodavo.
– Mėnulio raidės – tai tos pačios runos, tiktai nematomos, – paaiškino Elrondas. – Jas gali įžiūrėti tiktai mėnesienos naktį, prieš mėnulio šviesą, o yra tokių išmoningų raidžių, kurios matyti tiktai tada, jeigu mėnulio fazė bus ta pati, kokia buvo jas rašant. Jas išgalvojo nykštukai ir rašė sidabro plunksnomis – draugai jums galėtų papasakoti. Šios raidės, matyt, parašytos senovėje vasarvidžio naktį, kaip šiandien, šviečiant mėnulio delčiai.
– Ką gi jos reiškia? – vienu sykiu paklausė Gendalfas ir Torinas, truputį apmaudaudami, kad tokį dalyką pirmasis pastebėjo Elrondas, nors reikia pasakyti, iki šiol tam nebuvo nė progos, ir galai žino, kada ji būtų pasitaikiusi.
– ✂„Atsistoki Diurino dieną prie pilkojo akmens, kai sučirkš strazdas, – perskaitė Elrondas, – ir paskutinis sėdančios saulės spindulys kris tiesiai į rakto skylutę.“✂
– Diurinas! Kaipgi, žinau! – prabilo Torinas. – Jis buvo seniausias iš garsios ilgabarzdžių nykštukų giminės senolių, ir pats pirmas iš mano protėvių: aš jo palikuonis.
– O kuri ta Diurino diena? – paklausė Elrondas.
– Pirmoji nykštukų Naujųjų metų diena, – atsakė Torinas, – kaip visi turbūt žino, yra paskutinė rudens diena, žiemos slenkstis. Diurino diena mes vadiname tą dieną, kai paskutinis rudens mėnulis ir saulė šviečia danguje abu kartu. Tačiau abejoju, ar tas žinojimas mums pagelbės, nes mūsų laikais niekas nebemoka nustatyti, kada ta diena turi ateiti.
– Čia mes dar pažiūrėsim, – įsikišo Gendalfas. – Ar daugiau kas parašyta?
– Šios dienos mėnesienoje daugiau nieko nematyti, – atsakė Elrondas ir atidavė žemėlapį Torinui. Tada jie visi nusileido prie upės pasižiūrėti, kaip vasarvidžio naktį šoka ir dainuoja elfai.“
Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas, „Hobitas“, Vilnius, 1985.“
