„Kalėdų stebuklai“
„Kai vairuoju eilinį automobilį Ukrainos keliais ir turiu apsčiai laiko apmąstyti šią mūsų veiklą, dažniausiai man atrodo, kad tokie pagalbos lašeliai nedaro jokios teigiamos įtakos bendram rezultatui. Man ypač sunku girdėti, jog vis trūksta ir trūksta minkštų suvyniojamų neštuvų. Galvoju, reiškia yra ką juose nešti.“
„Pabaigai – apie vieną šiek tiek man pažįstamą dviejų metrų ūgio žmogų. Kai jūs ir aš ruošėmės sutikti Kalėdas, jį sužeidė Avdiivkoje. Sutrupino abiejų kojų kaulus, klubo sąnarius, sudraskė raumenis. Natūralu, kad labai nukraujavo. Iš nulio šliaužė iki evakuacijos punkto. Penkis šimtus metrų šliaužė per sniegą 12 valandų. Nušalo visas galūnes. Daug kartų neteko sąmonės, ją vėl atgavęs šliaužė vėl, kol atsirado taške, iš kurio jį jau ištempė minkštais neštuvais. Deja, dėl nesibaigiančių apšaudymų minosvaidžiais ir snaiperių kulkomis, iš pusrūsio išgabenti ir išvežti į stabpunktą pavyko tik po keturių parų. Visą tą laiką gulėjo padvale – sutrupintomis kojomis, nukraujavęs, nušalęs, vos gyvas. Gydytojai supras – dauginis organų disfunkcijos sindromas, sepsis, gangrenuojantys audiniai, yrančių raumenų dalelėmis užsikimšę inkstai.
Išgyveno, šiuo metu reanimacijoje vienoje sostinės ligoninių.
O mes? Mes toliau važiuojam, vežam, paliekam, apkabinam ir išvažiuojam. Iki kito karto.“