2025-09-11

„Labas rytas.
Kol jūs miegojote, iki šiol nepagautas asmuo nušovė įtakingą tinklalaidininką ir vieną didžiausių Donaldo Trumpo judėjimo žvaigždžių Charles Kirką – amžiną jam atilsį. Bet plačiau apie tai, kas čia nutiko ir kas čia bus, – pirmadienį grįžtančiame „Terminale”.
O šiandien papasakosiu istoriją, kuri, mano manymu, mums daug svarbesnė. Lietuvoje mažai pastebėta (shoutout Eitvydas Bajarūnas) praėjo „Financial Times” paskelbta žinia, kad JAV Valstybės departamentas pasitraukė iš koordinuotos tarptautinės kovos su dezinformacija GEC programos, kurią pati buvo inicijavusi (Moldovoje, beje, tai tapo didžiausia dienos naujiena). Kritikai pasmerkė šį Donaldo Trumpo administracijos sprendimą kaip „vienašališką nusiginklavimo veiksmą” prieš Kiniją tarptautiniame informacijos kare, tačiau aš manau, kad jie nemato esmės.
JAV nenusiginklavo. Didžiuma pasaulio informacinę erdvę valdančių kompanijų yra amerikietiškos ir klusniai dėkoja prezidentui. „TikTok” pakabintas ant tokio trumpo pavadžio, kad bent artimiausiu metu darys, ko tik paprašys. Tačiau JAV nuginklavo Europą ir kitas vakarietiškas demokratijas – tiksliau, perdavė linkėjimus tvarkytis patiems.
Taip jau sutapo, kad rytoj „Repsense” paskelbs jau anksčiau anonsuotą populiaraus Lietuvoje vaizdo turinio tyrimo pirmąją dalį – kurioje savo pačių sukurtu metodu ištyrėme nuo liepos pradžios paskelbtą politinį (ir geopolitinį) vaizdo turinį Lietuvos „TikTok”, „Instagram Reels” ir „YouTube” platformose (kurį pusiau juokais praminėme „Didžiuoju vatnikų surašymu”). Ir aš jaučiu, kad mums šis darbas dabar yra kaip niekada svarbus.
Per šiuos metus pirmieji pasaulyje (taip atrodo bent jau iš turimos rinkos informacijos) sukūrėme nepaprastai išsamią vaizdo turinio stebėsenos platformą. Akimirksniu atrandame ne tik keiksmažodžius, bet ir prekės ženklus, Georgijaus juostelę, SSRS himną, grasinimus ar įtartiną dirbtinio intelekto generuotą turinį – ir pačiu laiku, nes signalas aiškus: informacinės Europos erdvės saugumu teks rūpintis patiems europiečiams.
Kodėl mums apskritai turėtų rūpėti vatnikų vaizdo įrašai?
Eduardas Vaitkus iki 2024 metų Prezidento rinkimų kampanijos nebuvo labai gerai žinomas Lietuvoje. Atvirai prorusiškos ir antiukrainiečių pažiūros yra paklausios, todėl galutinis jo pasiektas rezultatas nestebina, tačiau stebina kitas klausimas – kokiu būdu, neturėdamas nei politinės struktūros, nei didelio matomumo socialiniuose tinkluose, nei politinės patirties, nei komandos, sausai kalbantis kaunietis sugebėjo apie savo žinutę informuoti tokį didelį kiekį žmonių per tokį trumpą laiką?
Tuometinis Vaitkaus rėmėjas – antieuropietiškas ir prorusiškus pažiūras demonstruojantis Vaidotas Lėkštutis per savo įvairius kanalus turėjo sukaupęs šiokį tokį socialinį kapitalą. Rusijos propagandą atkartojanti Vaitkaus pozicija atkreipė dėmesį į jį per debatus ir sulaukė platesnio žiniasklaidos dėmesio, bet visa tai niekaip nepaaiškina, kokiu būdu šis kandidatas surinko 104 000 balsų, kurie, pasak rinkimų rezultatus analizavusio politologo Mažvydas Jastramskis, nėra tolygūs Tomaševskio partijos ir Rusų aljanso surenkamams balsams.
Po pusmečio vykusiuose rinkimuose Rumunijoje „Vaitkumi” tapo kiek geriau rumunams pažįstamas politikos marginalas Georgescu. Ilgai reitingų lentelių apačioje besimaičiusiam politikui sociologai dar mėnesį prieš rinkimus prognozavo 7 procentus balsų. Galutinis rezultatas – 23 procentai – sukrėtė šalį. Kaip ir Vaitkaus atveju – Georgescu neturėjo nei stipraus partinio palaikymo, nei didelės charizmos, buvo vienas daugelio ryškesnių Rumunijos politikos marginalų ir tiek.
Šių metų pavasarį Vokietijoje tyrimai ilgai pranašavo prastus rezultatus suskilusiai lengvai prorusiškai kairiosios partijos „Die Linke”. Tradicinė žiniasklaida juos didele dalimi ignoravo, jų tradiciniame bastione – buvusioje Rytų Vokietijoje – kairiuosius suspaudė ir nuo partijos atskilusi buvusios lyderės Saros Wagenknecht aljansas, ir antiimigracinė trumpistinė AfD.
Galima sakyti, kad kairiuosius išgelbėjo žinutė – Trumpui pradėjus valdyti, Vokietijoje sustiprėjo antiamerikietiškos nuotaikos, o tiek BSW, tiek AfD su JAV lyderiu siejo daug bendrų įsitikinimų. Kita vertus – analizuojant tradicines viešos komunikacijos priemones: debatus, profesionalią žiniasklaidą, net „X” ir „YouTube” tinklus – įžvelgti tokio augimo priežastis buvo labai sudėtinga.
Ir paskutinis įvykis – rinkimai Niujorke. Kraštutinis socialistas Zoranas Mamdani niekada nebuvo favoritas laimėti pirminius demokratų partijos rinkimus (kurie paprastai beveik garantuoja demokratiško miesto vairą). Priešingai, po Donaldo Trumpo pergalės nuotaikos šalyje pakrypo į dešinę ir demokratų politikai visoje šalyje pradėjo labai speriai koreguoti savo pozicijas. Buvo beveik akivaizdu, kad, nors ir be didelio entuziazmo, niujorkiečiai rinksis politikos sunkiasvorį centristą Andrew Cuomo, kuris užsitikrino ir didžiausią finansavimą, ir įspūdingiausią rėmėjų komandą. Tačiau apie valstybines maisto parduotuves kalbantis Mamdani per kelis mėnesius iššovė ir (itin sudėtingoje rinkimų sistemoje) nukonkuravo savo konkurentus partijos kairėje bei įveikė milijonus reklamai leidusį Cuomo.
Medijų formatų pasikeitimai visada drastiškai keičia politiką. Laikraščių spaudos atpigimas pakeitė JAV partinę sistemą. Radijas padėjo išpopuliarinti nacizmą ir Hitlerį. Prieš Johno Kenedžio pergalę stipriai prisidėjo jaunatviškas pasirodymas pirmuosiuose televiziniuose debatuose. 2008 m. Obamos kampanija stipriai išnaudojo „Facebook”, 2016 m. Trumpas tradicinės žiniasklaidos monopolį sugriovė diktuodamas naujienų ciklus „Twitter” pranešimais. 2024 m. Trumpo pergalę užtikrino jo netikėtas dėmesys vyrukų žiūrimiems „brocastams” – o jo milijonus kartų peržiūrėtas interviu Joe Roganui tapo svarbesniu rinkimų kampanijos faktoriumi nei debatai.
Dabar tokiu politiniu kriptonitu tampa algoritmizuotas trumpas vaizdo turinys, kurį išpopuliarino „TikTok”. Vaitkaus ir Georgescu atvejai turi visus FIMI (užsienio kišimosi ir manipuliacijų) operacijų bruožus; nenustebčiau, jei Vaitkaus atvejo pamokas rusų propagandistai pritaikė Rumunijoje. Nors „Die Linke” ir Zohrano Mamdani sėkmė atrodo organiškai, tai liudija, kur ir kodėl suka rinkėjų simpatijos.
Kaip ir kodėl veikia algoritmizuotas turinys?
„TikTok” dažnai klaidingai vadinamas socialiniu tinklu. Jei klausotės (kaip aš) tinklalaidę „Acquired”, rekomenduoju pasiklausyti epizodo apie „Meta” pabaigą, kuriame kalbama apie „Facebook” akcininkų adaptaciją prisitaikant prie „TikTok” konkurencijos. Esminė įžvalga – „TikTok” nėra socialinis tinklas. Taip, „TikTok” turi naudotojus, sekėjus ir draugus, laikus ir followerius bei gali kam nors atlikti socialinio tinklo funkcijas, tačiau pirminė jų paskirtis yra kita.
Jei trumpai – mes jungiamės prie „Facebook” ir „Instagram” pažiūrėti, ką nufotografavo ar nufilmavo mūsų draugai ar sekami celebričiai, sveikiname žmones su gimtadieniais, jungiamės į „X” ieškodami politikos diskusijų. Į „TikTok” jungiamės pažiūrėti mums patinkančio vaizdo turinio ir, tiesą sakant, nėra tiek jau svarbu, kas jį sukūrė. Priešingai – į „YouTube” dominuojamą internetą atėję kiniečiai nuo pat pradžių kūrė algoritmizuoto turinio rodymo platformą, kuri prioritetizuotų naują, nematytą, kuo tiksliau lankytojui pritaikytą turinį. Informacijos jūroje turinio kuravimas išlaisvina žmones nuo darbo pasirinkti, ką stebėti. Visai kaip tradicinėje televizijoje.
Tam tikslui „TikTok” valdanti kompanija „ByteDance” labai kruopščiai sukategorizavo visą vaizdo turinį. Iki galo pažiūrėjote vieną mopso vaizdo įrašą? Matysite keliolika šimtų, o tada sistema pamėgins atsargiai pasiūlyti žiūrėti prancūzų buldogiukus. Palaikėte vieną komiko klipą? Matysite visus kitus to paties komiko klipus. Algoritmas yra nepaprastai agresyvus ir labai greitai kintantis (kasdien programėlę naudojančius žmones greitai užknisa vienas ar kitas turinys). Nenuostabu, kad „TikTok” vartotojų laikas, praleidžiamas platformoje, skiriasi tarp šalių ir amžiaus kategorijų, bet iš esmės yra beveik dvigubai didesnis nei laikas, praleidžiamas „Meta” platformose „Facebook” ir „Instagram”.
Ir tai nebe tik „TikTok”. „Meta” į „TikTok” augimą atsakė skubiai sukurdama labai sėkmingus „Instagram Reels” (ar „Facebook” vaizdo įrašus), kurie iš esmės daro tą patį, ką „TikTok”, tik su ne tokiu agresyviu algoritmu. Kaip daug kas čia, mūsuose, burbėjo, stipriai pasikeitė ir paties „Facebook” naujienų srautAs „News Feed” turinys.
Kaip tai veikia politinėje komunikacijoje?
Yra trys esminiai dalykai, kurie TikTok ir algoritmizuotose turinio platformose veikia kitaip nei tradicinėje ar socialinėje žiniasklaidoje: komunikacijos dažnis, sklaidos greitis, auditorija.
Pirmiausia apie dažnį. Senais laikais (XX amžiaus pradžioje) buvo taikoma „trijų taisyklė” – norint, kad reklama efektyviai paveiktų tikslinę auditoriją, žmonės, kuriems ji taikoma, turėjo pamatyti ją tris kartus. Augant konkurencijai, vadinamasis efektyvus dažnis augo, o skaitmeninėje komunikacijoje efektyvus komunikacijos dažnis pasiekė 5–7 kartus per kanalą. Būna ir daugiau. Jei teisingai atsimenu (gal kas papildys), paskutinę garsiųjų 2004 metų Pakso–Adamkaus rinkiminės kovos savaitę šie skaičiai pasiekė atitinkamai 25 ir 30 kartų.
Vidutinis aktyvus „TikTok” vartotojas per dieną sužiūri mažiausiai 50 klipų (kurie nesunkiai gali tapti 200 kokį tingų sekmadienio rytą). Per tą laiką turinio algoritmas nenuilstamai ieško jūsų pomėgius atitinkančio turinio. Jei dalis jums priskirto turinio bus politinis (kurį netyčia palaikėte, paieškojote, žiūrėjo jūsų draugai arba, neduok Dieve, paieškojote) – greičiausiai pamatysite bent 10 klipų per vieną dieną. Vaitkus kalba laidoje, Vaitkus kalba tinklalaidėje, Vaitkus susitinka su rinkėjais, kažkas kalba apie Vaitkų, mopsas, girtas kamietis, SEL, naujas Vaitkus, Vaitkų kažkas kritikuoja, kritikuoja kitus, Kazlas, vėl Vaitkus laidoje su „Žvaigždžių karų” muzika. Kita sesija – vėl Vaitkus, kačiukai, nagų lako pamokos, Vaitkus. Kita sesija – panaši. Po savaitės algoritmas pasiūlys kažką naujo – gal Paleckį, o gal ir Medvedvą.
Taip platforma ne tik sukuria Vaitkaus (Mamdanio, Georgescu) žinomumą. Jis tampa atpažįstamas, savas, kažkas, kas gyvena jūsų telefone, visai šalia turinio, kuris jums kelia susidomėjimą, kažkas, ką vartojate atsipalaidavimui. Tai tikrai nepadės įtikinti Vaitkaus nemėgstančių rinkėjų (priešingai – suerzins), tačiau gali pranešti apie jį rinkėjams, kurie niekada jo nėra matę, o jiems palaikius – rekomenduoti šį turinį jo draugams ar panašius turinio vartojimo įpročius turintiems žmonėms.
Ir tas „kitas Vaitkus” (naratyvas, idėja) gali atsirasti iš niekur. Mes dažnai sakome, kad socialinė medija kuria žvaigždes, bet tiesa yra tokia, kad pastaruosius dešimt metų auginti paskyras „YouTube” ar „Instagram” – dažniausiai ilgas ir metodiškas užsiėmimas (nors pastaruoju metu „Meta” aiškiai aštrino savo turinio paieškos algoritmą). Net ir vienas populiariu tapęs vaizdo įrašas ar įrašas toli gražu negarantuoja, kad vartotojai čia pat mesis žiūrėti visą turinį. O „TikTok” veikia piramidės principu. Vienas populiarus vaizdo įrašas – ir algoritmas iškart iškelia visą anksčiau sukurtą panašų turinį aukštyn bei aktyviai ieško naujo panašaus, ir procesas tęsiasi tol, kol neatsibosta.
Galime turėti pagrįstų įtarimų, kas padarė Vaitkų populiariu: ar, kaip sako kai kurie priešininkai, turiniu manipuliuoja pati platforma; ar užteko tiesiog draugiškų kanalų stumtelėjimo (vienas tyrimas sako, kad Rumunijoje už Georgescu agituoti aktyvavosi 25 000 anksčiau sukurtų ir nieko neveikusių paskyrų), tačiau nesuklyskime – taip veikia „TikTok”. Agitacijos sklaida gali būti tiesiog momentinė.
Ir paskutinis dalykas – auditorija. Vaizdo įrašų žiūrėtojai yra pasyvesni vartotojai nei tekstų skaitytojai. Lietuvoje „TikTok” paskyras metų pradžioje turėjo beveik milijonas žmonių virš 18, senesni įvairūs tyrimai rodo, kad aktyviai platforma naudojasi per 25 proc. žmonių, pati kompanija sako, kad per ją transliuota reklama pasiekė apie 40 proc. Lietuvos piliečių. Turinio toną užduoda jaunesnė auditorija, bet tarp žiūrimiausių vietos turinio kūrėjų – krūva vyresnių (dažniausiai kiek ekscentriškų) veikėjų.
Algoritmizuotas turinys ir sklaida (o taip pat ir reguliatorių žiūrėjimas pro pirštus) sukuria anonimiškumo, uždarumo regimybę – todėl turinys mažiau cenzūruotas. Aptikome ten narkotikų ir memecoinų propagavimo, ir scamų, ir, žinoma, SSRS vėliavų bei propagandos, Georgijaus juostelių, net svastikų. Iš esmės turime reikalo su pasyvesne, mažiau įsitraukusia ir politiškai mažiau angažuota auditorija.
Kuri ir yra paveikiausia propagandai ir manipuliacijoms. Ką daryti?
Apie tai bus galima pasvarstyti perskaičius rytojaus tyrimą. Kyla daug minčių – šįkart daugiau politinių, visuomeninių ir komunikacinių. Pasitarsime rytoj.“

https://www.facebook.com/mykolas.katkus/posts/pfbid025p7bb2r6SyDqtE4s1SQqJdmqksTfM4aGwTjaeAQPvqHnKcDnCBWpixpPwaDRxfoHl

–d–a–u–g–i–a–u–>