2025-02-25
„Prisiminiau covid pandemiją ir koks tai “didžiulis sukrėtimas buvo”, kaip ten visokie psichologai komentavo, kokį poveikį tai paliks žmonėms, vaikams, kiek ten tų žmonių ateičių bus sugriauta dėl nuotolinio mokymo ir apskritai, Ignas Vėgėlė, pavyzdžiui, ar dar prisimenat, kad toks egzistuoja? 
O jis nėra mažiau aktyvus, tiesiog žiniasklaidai ir politikams mažiau įdomus. Va net į BBC “World Questions” buvo užsukęs, tai čia, jei pritaikytume Tėvynės Sąjungos įtakos skaičiavimo metodologiją, reiškia, kad tapo vienu iš įtakingiausių Europos politikų. Vat tas mūsų vėgėliukas. Išplaukė į plačiuosius vandenis. Bet kažkaip niekam neįdomu. Man irgi nelabai, jei atvirai.
Tada prisiminiau šitą post-pandeminį memą, kuris trendino prieš du metus gal ir negaliu nustot žvengt.
Gyvenimas tikrai yr ne tik debils, bet dar ir padielkė, fufliaks. Čia jei ką nuoroda į Pietinia Kronikas – nueikit, jei nematėt. Ypač tie, kam maždaug tarp 30 ir 45. Lengvai ironiškas toks, kaip ir viskas gyvenime, išskyrus tai, kas yra sunkiai ironiška. Atsipalaidavimui.
Manau daugelis mūsų, kurie per daug laiko skiriam naujienoms, greitai būsime apdegę, sudegę ir perdegę. Nes kaip tiesiai į kamerą sakė Steve Bannonas – buvęs ir dvasios prasme turbūt amžinai liksiantis vieninteliu Trumpo komunikacijos strategu – esmė yra paskandint visą viešą erdvę absoliučiam mėšle, reikia nuolatos visus dirgint, nes kai per daug to mėšlo yra, tai niekas negali suprasti, kas vyksta iš tiesų, “žiniasklaida nemoka susitelkti daugiau nei į 1 ar 2 dalykus”, jei atmintis neapgauna – tiksli jo frazė. Tai dabar gyvenimas bus debyls labai labai ilgai.
Ir nebent tai yra Jūsų hobis, kaip tai, pavyzdžiui, yra man, kiekvienam draugui patarčiau dabar tiesiog išsitrint visas naujienų aplikacijas ir absoliučiai atsiribot nuo naujienų. Bet ir aš, žinau, darysiu pertraukas, nes tai vienintelis būdas išgyventi viešojoje erdvėje, nesužalojant savo psichikos. Kai ten matot tuos žmones, kurie tiesiog atvirai garbina vieną ar kitą politinį judėjimą, asmenį, idėją, kur ten rašinėja arba paauglišku maištu “TAI AŠ NENORIU GYVENTI TOKIOJE LIETUVOJE”, arba atvirkščiai – absoliučia apatija – “TAI VISKAS ČIA GI TAS PATS, AR SOVIETAI, AR EUROPA – SĄJUNGA YRA SĄJUNGA”, tai va čia tokie sudeginti žmonės, kurie neatlaikė realybės, kurios nesugeba niekaip priimti, nes jiems viskas nelogiška, ar dėl to, kad per menkas žinias turi, ar dėl to, kad pasaulis per sudėtingas, o dažniausiai – tai matyt ir dėl to, ir dėl to.
O dar blogiau, kad viešoje erdvėje aktyviai veikiantys žmonės desperaciją užuodžia kaip folkloro išmintyje kraują užuodžia peralkę vilkai. Šimtai žmonių dabar, patikėkit manim, kiekvieną dieną suka galvą ne kaip veikia pasaulis, bet ką čia tokio parašius, ką čia tokio įkėlus, kad galėtų sukurti vilties iliuziją, kad žmogus surastų kažką pozityvaus, nes labai to norėtų dabar, ir iškart apskelbtų tą vilties korifėjų “protingiausiu”. Ne dėl to, kad tas protingas būtų – anaiptol, jis faktiškai vaikščiojantis algoritmas, bet tiesiog dėl to, kad žmonėms reikia dozės. Baisiausia narkomanijos forma nėra ten visokie heroinai, amfos ir kiti gaidžiai – tai troškimas chaotiškame pasaulyje matyti tvarką, ramybę, nes tiesiog erzina ta betvarkė, kaip erzina pedantus ant žemės numesta kojinė. Jie negali kitaip ramiai užmigzti, tai turi būti sutvarkyta. Ir kadangi pasaulio negali pakeist – reikia apsistatyt kokia nors propaganda, eilėraščiais ir panašiai. Tai čia labai didelė dalis faktinės politikos kurti tuos eilėraščius. Ir taip pat specialiai nervinti ir gąsdinti žmones, kad jie tais negalinčiais užmigti neurotikais taptų. Nes tada jie pirks.
Dar vieną dozę.
Dar vieną įžvalgą. Tada vilties korifėjas turės ne tik ant duonos, bet ir ant sviesto. Dabar ateina jų laikas. Bet juos labai lengva išjungti. Literaliai užtenka paspaust mygtuką.
Nei vienas valstybės komentarais ar įžvalgomis neapsaugosim, bet save pasaugot šiek tiek visi galim. Einu pasivaikščiot.“