2024-09-22
„Šiandien netekau galimybės komentuoti vienos kraštovaizdžio architektės lentoje už komentarą, kad “kraštovaizdžio architektai yra “dreamers”, nes jie svajoja apie fantastiškus dalykus, o realybėje viskas būna taip kaip visada” (t.y. norėjau pasakyti, kad kraštovaizdžio architektams svajojant apie inovatyviausius dalykus, realybėje deja lieka diedas su kibiru druskos ar bobkatistas traukantis šaknis ten kur jam reikia atnaujinti šaligatvį…).“
2024-09-20 17:51
„Pas jį kai burna užimta, pas jį būna kietas daiktas burnoj.
Šiandien teismo posėdyje susidūriau su brutalia homofobija. Jau seniai taip šlykščiai nesijaučiau.
Teismo salėje per nuotolį iš pataisos namų pajungtas Celofanas ir jo draugelis Lobovas nesivaržydami vadino mane „pederastu“, samprotavo apie kietą daiktą mano burnoje ir siūlė su jais kažkur „pasivolioti“.
Vyrukai dar klykavo, kad tai paskutinė mano kadencija Seime. Visą šitą „performancą“ filmavo žurnalistai.
Stovėjau akimirką ten sutrikęs ir tada susigriebiau, kad aš esu milijardą kartų stipresnis už šitą homofobinės „trydos“ laviną. Kad jie čia žemina ne mane, o tik demonstruoja savo primityvius instinktus, kurių vieta yra teisiamųjų suole.“
https://www.facebook.com/watch/?v=487436367605573
2024-09-20 18:05
„Čia Lietuvos Respublikos teismas. Nežinau, ar valstybė gali dar kokiu nors būdu parodyt, kad ji neturi nei jėgų, nei valios.“
2024-09-21
„Po penktadienį vykusio teismo posėdžio, kuomet Antanas Kandrotas-Celofanas kartu su Andrejumi Lobovu viešai išsityčiojo iš parlamentaro Tomo Vytauto Raskevičiaus, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė pranešė, kad dėl šio incidento partija kreipsis į Generalinę prokuratūrą.“
„„Go Vilnius“ ir 11-os mln. fokusas
arba kaip vieši pinigai virsta paslaptimi
Viešasis interesas ir žurnalistės statusas Vilniaus savivaldybei pavaldžiai įmonei Go Vilnius – tušti žodžiai.
3-ią savaitę iš šios įmonės, kuriai vadovauja beveik dvigubai didesnę algą nei šalies prezidentas gaunanti Dovilė Aleksandravičienė, negaliu išsireikalauti informacijos apie beveik 11 mln. eurų asignavimus iš Vilniaus miesto biudžeto, arba mūsų kišenių, mero Benkunsko vadovaujamos Vilniaus tarybos daugumai vienbalsiai pritarus, tvirtinant metinį, 2024-ųjų miesto biudžetą.
11 mln. – net valstybiniu mastu – pinigai nemaži. Įdomu, bet ir svarbu žinoti, kaip jie leidžiami gerinant miesto įvaizdį, pritraukiant turistus, populiarinant Vilnių. Mano darbas klausti, tai ir paklausiau.
Apie tikslus, pirkinius, projektus ir sąmatas. Metai – į pabaiga. Didžioji dalis asignuotų pinigų – juda reklamose, skraido oro balionais, dažo už šimtus tūkstančių Vilniaus gatvių šviestuvus, ar jau yra nugulę vilniečių ir miesto svečių prisiminimų skrynelėse po Ritos Oros koncerto, ar kitų renginių.
Klausiu, kur likę pinigai, kiek išleista kam, kiek likę.
(el. laiškų nuotraukas prisegu)
Atsakymą gaunu po kelių dienų.
„GoVilnius“: „Didžioji dalis iš prašomos informacijos bus parengta, pateikta ir paskelbta 2024 metų veiklos ataskaitoje. Visa kita informacija yra vidaus naudojimo, todėl jos pateikti negalime.“
Klausimai apie išleistus eurus atsimuša į tylos sieną. 56 darbuotojus turinti VšĮ, kurią mokesčių mokėtojai išlaiko už 2,45 mln. eurų per metus, man į klausimą neatsako. O jei tiksliau, formaliai atsako, bet nepateikia jokių skaičių, iš kurių matyčiau, kaip leidžiami pinigai, kiek jų kam jau išleista.
Iš pradžių „GoVilnius“ komunikuoja man, kad informacija, kurios prašau, yra „vidaus naudojimo“.
Šiaip jau, „vidaus naudojimo“ informacijos sąvokos teisės aktuose neegzistuoja. Yra LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR TARNYBOS PASLAPČIŲ ĮSTATYMAS. Ten yra aiškiai reglamentuota, kas yra įslaptinta informacija.
Kaip manot – mokesčių mokėtojų pinigų srautai – VALSTYBĖS IR TARNYBOS PASLAPTIS?
Ir toliau, ta pati melodija. „Go Vilnius“ mane dar kartą bando įtikint, kad informacija apie išlaidas – „vidaus naudojimo“, o visa kita informacija atsispindės 2024 veiklos ataskaitoje.
A – žurnalistui informaciją valstybei ar savivaldybėms pavaldžios įmonės privalo pateikti tada, kai žurnalistas paprašo. Tam turi iki 3-ų dienų, arba iki 7-ų, jei reikia surinkti skaičius, ar papildomą informaciją.
B – kad suprastumėt, metinė veiklos ataskaita, kurią jie kiša, kaip paguodos prizą, neatspindi to, ko aš klausiu.
Antrąkart paprašius paaiškinti, kas yra „vidaus naudojimo“ informacija, įmonė atsako: „Remiantis LR Viešųjų įstaigų įstatymu, viešai esame įsipareigoję teikti veiklos ir finansines ataskaitas – jose ir atsispindės jūsų prašoma informacija.“
Tačiau, be šio įstatymo yra dar ir Viešojo informavimo įstatymas.
Rašau jau oficialų prašymą pateikti informaciją, cituodama teisės aktų nuostatas.
(prisegu)
<...Paminėto straipsnio 1 d. numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų atsisakymas teikti informaciją visuomenės informavimo priemonių atstovams, išskyrus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neskelbtiną informaciją, nenurodant atsisakymo priežasties, trukdymas žurnalistams atlikti profesines pareigas užtraukia baudą valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams nuo dvidešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų.>
Ir galiausiai vėl atsimušu į tylos sieną. Ne bukos tylos, selektyvios.
„GoVilnius“: „Go Vilnius“ Jums pateikė 2024 m. veiksmų planą, kuris ir yra vienintelis oficialus dokumentas iš tų, kurių Jūs prašėte.
<...Norime pabrėžti, kad šiuo metu Jūsų prašomi dokumentai nėra laikomi oficialiais, todėl įstatymai neįpareigoja jų pateikti. Kiek kuriam pirkimui išleista pinigų, galite rasti viešai skelbiamoje informacijoje CVPP, o Jūsų prašoma informacija atsispindės 2024 m. finansinėje ir veiklos ataskaitoje....>
Šitoks tylos labirintas, su vis daugiau mįslių. Šitokia finansinė alchemija, tautos milijonams virstant paslaptimi.
Nejau vienintelis kelias gauti informacija – teismas?“
„Nelaime 🙁“
https://www.facebook.com/groups/PILAITE/posts/8089122627881101
Nuotrauka: gatvėje ant naujo asfalto ranka suėmusi veidą sėdi tamsiaodė mergina, šalia guli aplamdytas dviratis, tolėliau – motociklas, šalia žingsnį žengia policijos pareigūnas, tolėliau stovi vyriškis su motociklininko striuke, rankos kišenėse.
„Mokslininkai šiandien vis dar nesutaria, kodėl dalis lietuvių jaučia nostalgiją sovietmečiui. Ją sąlygoja ne tai, kad ilgimasi represijų, tremčių ir okupacijų. Veikiau nostalgiją kelia sovietinės modernizacijos projektas ir pažadas – fabrikų ir įmonių statymas, socialinis stabilumas, „pramonės estetika“. Retas kuris anuomet tikėjo sovietine ideologija (marksizmu-leninizmu), tačiau svarbus buvo pats modernėjimo ir pažangos mitas, įprasminęs pokario sunkumus ir sudėtas aukas. Tuo tarpu posovietinė transformacija daliai žmonių siejasi su darbų, statuso ir stabilumo praradimu, aiškių hierarchijų išnykimu, ateities vizijos išblukimu.
Oficialusis valstybinis naratyvas posovietinę transformaciją regi tik kaip išsilaisvinimo, grįžimo į Europą istoriją. Kodėl verta suteikti balsą kitokiems visuomenėje egzistuojantiems naratyvams ir prisiminimams? Ar naratyvų įvairovės pripažinimas turėtų modifikuoti oficialųjį pasakojimą? Kaip toks suprobleminimas įmanomas dabartinio karo kontekste? Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjais prof. Aine Ramonaite, dr. Liucija Vervečkiene ir Pauliumi Vijeikiu.
Ved. Simas Čelutka“
2024-09-17
„Pamatau vis komentaruose piktų dėdžių, kurie pyksta, kai mašinas modifikuoja, žemina ir pan.
Pasigenda japoniškų auto.
Sakau pasidalinsiu savo istorija.
Nupirktas už 80€, pusiau mašina pusiau ne 2020 metų kovą su knyga pirkimo-pardavimo sutarčių. Ėjo per rankas, jaunimas vis labiau talžė ir laužė ir galiausiai antras gyvenimo šansas vis labiau tolo.
Beproto myliu ketvirtos kartos Civikus ir nusprendžiau pradėt ieškot savo, nes ketvertai mane lydi visą gyvenimą. Turėjo dėdė, kai dar vaiko akimis tai atrodė sportinis automobilis, kuris tikrai išsiskyrė nuo tuo metu begalės Jettų ir antrų Golfų. 14 metų pradėjau važiuoti autosporte su 1.3 ketvertu. Suėjo 18, pradėjau ieškotis potencialaus kandidato lėkti pagaliau legaliai asvaltu.
Iškrito šis. Šeimos hobis yra suteikti automobiliams antrą šansą. Kaip įvardijam – jau nebe restauracija, o reanimacija. Automobilių vertės neįprasminam – t.y taip restauruotas išliekamosios vertės jis nebeturi, bet vertinu ne už tai. Parduoti net negalvoju.
Nebuvo nei vienos sveikos vietos, nei vienos detalės, kurios nereikėjo tvarkyti. Pakeista viskas iki varžtelio. Laiko atžvilgiu – 2 metai, diena iš dienos. Pasisekė, kad tuo metu paskelbė karantiną ir viskam buvo begalės laiko.
Gražiausi japoniški žiedai yra Sakuros – tad idėja buvo, suteikus antrą šansą pražysti gražiausiais japoniškais žiedais.
Projektas tebe vyksta, begalo mylimas. Taupom, laukiam. Dar beprotiškai daug ko reikia, bet pradžia stipri yra ir judam toliau. Dažnai pasivaidenam parodose, renginiuose.
Šiokia tokia apžvalgėlė taip pat buvo RetroNill 3-čiam epizode: 8:45 https://youtu.be/XqFrhFibzP0?si=zjPiCTIjm5AvysX7
Pilna istorija nuo A iki Z instagrame: @sakura_ed6“
https://www.facebook.com/groups/oldcar.lt/posts/3845484839050804
1,2K like, love, care
2024-07-17
„Atejau i Rigvedos mokykla ir pyst sedi 40+- Babaju 😂😂 mokosi teorija“
[55 haha, 9 like]
Autorius: Rokas Ruzgys.
https://www.facebook.com/groups/547655106045864/posts/1671139247030772
„nebuk jau toks rasistas. Musu ir nekur nekaukia,bet mes vistiek lietuviai vażinejam po visą pasaulį kad uždirbti pinigu“
Ruslano vardas ir pavardė rusiški, o užrašyti kirilica, bet po nejuokingu juokeliu apie 40 babajų vairavimo mokyklos klasėje jis siūlo nebūti rasistu ir sako „mes, lietuviai“.
Valio ir ačiū Ruslanui!
Bet, kadangi niekas nesiklausė, viską reikia pasakyti iš naujo.
„”Everything that needs to be said has already been said. But, since no one was listening, everything must be said again.”
– André Gide (1869 – 1951)“
2024-09-19
2024-09-18
2024-09-18
http://50000.lt/40-babaju-fb-irasas-ir-komentarai-240918
2024-08-21
http://50000.lt/apie-padangu-slegio-lempute-fb-irasas-ir-komentarai-240821
2024-05-06
2015-11-01
http://50000.lt/fb-komentarai-po-pranesimu-apie-kliuti-saligatvyje-151101
„Edvinas Jusys paklausė: Kokios penkios pagrindinės Lietuvos bėdos? Pagalvojau, mano atsakymas gali būti įdomus ir jums.
–d–a–u–g–i–a–u–>
2024-09-17
„Nenoriu net galvoti apie tai, bet kartais apima visiškas siaubas kokioj šalyje aš gimiau…. Beviltiškoj, pasmerktoj 🙁 Bloga karma 🙁“
2024-09-17
„Tas supratimas apie šalies supuvimą iš pat pagrindų gal ir gerai apskritai, tam, kad tiesiog neapgaudinėti savęs ir suvokti realybę, bet deja veda tik prie visiško rankų nuleidimo — nes iš pagrindų supuvusio daikto nepakeisi mažais darbais (kokie tik ir yra įmanomi)… Tada nusiperki vyno, prisirenki mėgstamų knygų ir varai į kaimą praleisti tau likusio gyvenimo 🙂“
+
„labai nemaža visuomenės dalis būtent taip ir padarė – pasislėpė.“
+
„„ir varai į kaimą praleisti tau likusio gyvenimo“
„labai nemaža visuomenės dalis būtent taip ir padarė – pasislėpė.“
Prisiminiau 12 metų senumo įrašą apie (vis dar) labai simpatišką Latvijos istoriją vaizduojantį filmuką, kurio paskutiniuose kadruose istorijos turbulencijos nukamuotas herojus užsidaro gynybine nusmailintų rąstų tvora apjuostuose namuose ir pakabina lentelę „Netraucēt!“ (Netrukdyti!).
http://50000.lt/animacine-latvijos-istorija-ir-netraucet-120823
12 metų senumo…“
2019-11-30
„P.S. ir dar – informacinio karo asams. Suomių liaudies armijos kario (sovietų surankiotų suomių komunistų po neišvengiamos pergalės turėjusių pakeisti šalies vyriausybę) įspūdžiai apie propagandos poveikio skirtumus.
///
Mums nuo ryto iki vakaro pasakojo, kokios “gyvatės” ir “banditai” sėdi suomių vyriausybėje. Tas pat buvo laikraščiuose. Mes jau nekreipėme į agitaciją jokio dėmesio ir į viską žiūrėjome su humoru. Bet kartą mes atsitiktinai paklausėme suomių radijo – tai buvo tiesioginė transliacija iš liuteronų cerkvės, kalbėjo pastorius. Jis nė sykio blogai nepasisakė apie Staliną, apie sovietų vadus ar aplamai apie SSRS. Jis kalbėjo apie tai, kad jo šalis baisiame pavojuje ir ją reikia ginti. Girdėjome tą kalbą gal 15 minučių, bet ji padarė mums didesnį įspūdį, nei valandų valandos sovietinės radijo propagandos.”
***
Нам с утра до вечера рассказывали, какие “змеи” и “бандиты” сидят в финском правительстве. То же самое было в газетах. Мы уже не обращали на агитпроп никакого внимания и относились ко всему с юмором. Но один раз мы случайно поймали финское радио, это была прямая трансляция из лютеранской церкви, говорил пастор. Он ни разу не отозвался плохо ни о Сталине, ни о советских вождях, ни об СССР вообще. Он говорил о том, что страна в страшной опасности и ее надо защищать. Мы слышали эту речь всего 15 минут, но она произвела на нас большее впечатление, чем часы советского радиовещания.“
https://www.facebook.com/gediminas.kulikauskas/posts/2590096701027422
„Pas mus deja neskaičiuojamas padengtumas medžiais (galimai turima omenyje lajos projekcija ant paviršiaus – labai reikalingas parametras).
Teisiniame lygyje operuojama želdyno kategorija, kuri nėra tikslinama – todėl prie prekybcentrio sukrautų akmenų krūva ir skalda irgi gali būti laikoma “priklausomuoju želdynu”. Šią problemą bandėme ištransliuoti institucijoms daug metų iš eilės. Iš principo ras pats ir su atskirais želdynais: palyginkime pbz. ekologines paslaugas skalda pademgto japoniško parko ir Linkmenų ežerėlių peizažinio parko su išsaugota vietine augalija.
Tai pas mus norma skaičiuojama pgl. tai kiek žmogui atitenka atskiro želdyno. Ta norma buvo sumažinta centrinių miesto rajonų gyventojams Gentvilui einant Aplinkos ministro pareigas.“
https://www.facebook.com/groups/VilniusTrees/posts/8326591904087727/?comment_id=8326791660734418
2024-09-15
„LIKE, JEI LIKO KETURIOS SAVAITĖS IKI RINKIMŲ IR GIRTAS DĖDĖ VACYS PER GIMINĖS BALIŲ PATEIKĖ DAUGIAU PASIŪLYMŲ VALSTYBĖS VALDYMUI ATEINANČIUS KETVERIUS METUS NEI VISOS PARTIJOS KARTU SUDĖJUS“
2024-01-30
Remigijus Šimašius
„Jei VMS nereaguos, bus kas primena 😉 Ačiū!“
https://www.facebook.com/groups/LPAgrupe/posts/7857769814240149/?comment_id=7858504600833337
2024-09-15
„Mano nuomone, toks intensyvus karas kaip Ukrainoje yra toks grandiozinis ir taip sunkiai suvokiamas, kad tiesiog stengiamasi apie tai negalvoti, labai stipriai užsimerkti ir tikėtis, kad gal nieko čia pas mus nebus. O jei tiki, kad nieko nebus, tai kaip ir ruoštis nėra prasmės. Medicinoje bėda ta, kad mes turime bites, bet neturime nei korių, nei avilių (įrangos ir logistikos). O dar ir bičių motinėlės nurodymų (institucinių planavimo žinių ir kompetencijų) stokojama. Med technikų, med supporto, med logistų yra žiauriai per mažai ir viskas tas realiai pakabinta ant medikų (bičių darbininkių) pečių. Turime paršiuko namelį šiaudinėmis durimis ir laikome čiurikus 🤞🏻“
„Biedniokų karas
Tokį apibrėžimą išgirdau vakar, klausydamas kario-savanorio A Kumpio pasakojimo laidoje NeRedaguota. Jis panaudojo tokį karo Ukrainoje apibrėžimą bandydamas paaiškinti keistą reiškinį: jau greitai bus trečios aktyvios karo fazės metinės Ukrainoje, bet Lietuvos kariai ir karininkija ne itin skuba mokytis iš ukrainiečių bei perimti karo prieš bendrą priešą patirtį. A. Kumpis šitai aiškina tuo, esą Lietuvos Kariuomenės štabas laikosi požiūrio, jog pasimokyti iš tokio “biedniokų” karo nelabai yra ko. Lietuvos Kariuomenė jau priklausanti “turtingųjų” klubui ir kariausianti visiškai kitokį karą, tad Ukrainoje įgyjama patirtis jai nebūsianti svarbi. Todėl nėra ko ten vykti ar kviestis ir mokytis iš patirtį ten įgijusių karių.
Negaliu spręsti kiek tokia interpretacija yra taikli ir teisinga. Galiu tik pasidalinti savo įspūdžiais, (beveik) iš šalies stebint Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vadovų santykį su Ukrainos karo ir civiline medicina. Kiek žinau, sistemingas dėl karo atsiradusios ukrainiečių patirties perėmimas čia nevyksta jokiame lygyje. Būčiau labai dėkingas, jeigu kas mane pataisytų, jeigu įmanoma, pridedant nuorodas į tokios informacijos šaltinius. Neskaitant pradžioje buvusio ažiotažo, humanitarinės medikų misijos išsiuntimo (kaip vėliau paaiškėjo, į niekur), vėliau sekė SAM vadovų trumputės išvykos į kokį svarbesnį renginį Kyive ir spaudos atstovų išplatinti pranešimai, kad toks ar tokia apsilankė ten ir ten ir spaudė rankas tiems ir tiems, pasirašė tokį ir tokį bendradarbiavimo protokolą, na, tiesa, dar gal padovanojo tą ir aną. Tai irgi svarbu, bet, c’mon, ponios ir ponai, – man norėtųsi matyti platesnį tokio bendradarbiavimo kontekstą.
Medikų misijai sugrįžus po darbų – jų vis dėlto pavyko atrasti – negirdėjau, kad vadovams būtų buvę įdomu sužinoti ką medikai matė, ką girdėjo, kokius ligonius gydė, ko išmoko, ką būtų galima perimti Lietuvos kolegoms – individualiai ar sisteminiu lygiu. Daugiau jokių misijų darbui į Ukrainą nebebuvo siunčiama. Visa tokia gydomoji veikla persikėlė į savanorišką lygmenį.
Galiu tik spėlioti, ar per tą laiką buvo dirbama ne savanoriškai, bet valstybiniu lygiu – mėginant sistemiškai įvertinti papildomą naštą, užgulusią ukrainiečių medikų pečius prieš du ir puse metų. Nežinau, ar buvo mėginama įsigilinti į logistikos, tiekimo iššūkius, į radikaliai pasikeitusią ligonių patologiją, kurią en masse reikėjo gydyti ukrainiečių medikams. Nesu tikras, ar jau yra bent kažkoks sisteminis supratimas apie karo politraumos ligonių gydymo poreikius ne tik gydymo proceso pradžioje, bet ir pabaigoje: pavyzdžiui, didelės apimties nudegimų, stuburo traumas patyrusių ir paralyžiuotų ligonių gydymą, reabilitaciją ir slaugą, amputantų reabilitavmo ir protezavimo problematiką karo, labai ribotų resursų ir nesaugios aplinkos sąlygomis. Aš puikiai žinau kokie nuostabūs ir pasišventę yra Lietuvos medikai ir kaip gerai jie moka gydyti net ir pačias sunkiausias ligas. Kaip gerai jie bus pasirengę tą daryti ne taikos ir ne gerovės sąlygomis, nuolat, be to logistinio palaikymo ir išteklių, kuriuos jie turi dabar?
Kodėl man kyla šios abejonės? Negirdėjau, kad į Lvivo, Kyivo, Dnipro ar Vinicios ligonines (čia sąmoningai vardinu giliame užnugaryje esančius – tad sąlyginai saugius – karo traumos centrus) sistemingai vyktų ir juose rotuotų medikų brigados iš Lietuvos ligoninių, ten integruotųsi, dirbtų operacinėse ar reabilitacijos skyriuose drauge su ukrainiečių kolegomis. Negirdėjau apie bioninių protezų ar dirbtinės odos startuolius, bendradarbiaujančius su Ukrainos ligoninėse nuolat dirbančiais specialistais iš įvairių pasaulio kampų.
Dar vienas iškalbingas reiškinys – tai Ukrainoje sužeistų karių gydymo Lietuvos ligoninėse klausimas. Taip, tokių pacientų buvo atvykusių, jie buvo gydomi, spaudos tarnybos, portalai ir laikraščiai apie juos rašė ir dėjo jų nuotraukas. Smagu.
O ar domėjotės kiek sistemingai ir kryptingai ši programa tebevyksta? Ar Lietuvos medikams yra reali galimybė, neišvykstant iš namų ir nerizikuojant absoliučiai niekuo, susipažinti su unikaliomis karo traumomis, plėsti savo profesnį akiratį gydant tokius ligonius? Nemanau, kad reabilitacinės medicinos medikai, veido ir žandikaulių chirurgai, kraujagyslių, plastikos chirurgai, neurochirurgai, traumatologai-ortopedai, širdies ir krūtinės ląstos chirurgai, anesteziologai-reanimatologai, skausmo specialistai, psichiatrai ir visa eilė kitų specialybių neturėtų ko išmokti, gydydami sudėtingus atvejus, kuriuos reguliariai būtų galima evakuoti į Lietuvą. Nekalbant jau apie tai, jog tokia pagalba gerokai palengvintų sunkią Ukrainos sveikatos sistemai kliuvusią naštą.
Taip, daug dalykų Ukrainoje yra kitaip. Jos geografija, geopolitinė situacija, populiacijos dydis, užnugario gelmė yra nelygintina su Lietuvos. Taip, galimai Lietuvos Kariuomenė iš tiesų jaučiasi įstojusi į 4% gynybai klubą ir jau galinti kovoti kitokį karą. Gali būti, kad donečinos ar chersonščinos juodžemio duobėse tūnantys dronų pilotai, skraidinantys nupjauto kanalizacijos vamzdžio gabalą su keliais plastido kilogramais, nėra įdomūs mūsų štabo karininkijai, nes jie tai kausiąsi kitokiais ginklais ir naudosią kitokią taktiką.
Bet, prasidėjus karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, medikai – tie, kurie neišvažiuos svetur, neišeis į miškus kartu su šauliais, nežus po savo namų griuvėsiais, neišvengs susidūrimo su karo traumą patyrusiais ligoniais. Ar ligonių bus nedaug, daug, ar labai daug – čia jau ekspertų spekuliacijų domenas. Kad ir kiek jų bebūtų, juos teks kažkaip evakuoti, stabilizuoti, išgyvenusius – operuoti, gydyti, slaugyti, vėl operuoti ir peroperuoti, pervežti, reabilituoti, protezuoti, tuo pačiu metu rūpinantis naujai atvykstančiais sužeistaisiais. Ir visa tai teks daryti ne normaliomis – taikos, daugmaž stabilių pinigų srautų ir tiekimo grandinių sąlygomis. Tiems, kas mano, jog tokius ligonius bus galima masiškai evakuoti gydymui į užsienį, pvz į Rammsteino karo bazę, galiu nuliūdinti. Taip nebus.
Tad, ko tame “biedniokų karo’ apibrėžime yra daugiau: tiesos ar mūsų – pirmiausia, žinoma, vadovų – arogancijos, tingumo, baimės ir nenoro imtis nepopuliarios atsakomybės? Dar, pradėjus eiti tuo keliu, žiūrėk ir paaiškės, jog tas “turtingųjų” klubas ir gerovės valstybė tebuvo iliuzija, mitas, wishful thinking. Kad lėšų protezams, dirbtinei odai ar širdžiai, VAC tvarsčiams, osteosintezes sistemoms, dirbtiniams sąnariams pakaks tik pirmąjam šimtui – kitam sužeistųjų. Ir kad kiti turės – visai kaip tie “biedniokai” – rinkti lėšas Internete, maldauti užsienio turtingųjų, baladotis per pusę pasaulio, kad jiems pavyktu susigrąžinti bent dalį sveikatos.
Tokiu atveju, būtų sąžininga iš sveikatos apsaugos sistemos vadovu puses jau dabar atvirai deklaruoti: mes jūsų visų greičiausiai nepajėgsime tinkamai išgydyti, išslaugyti ir reabilituoti po sužeidimo. Mes tam rimtai net neruošiame sveikatos apsaugos sistemos.
Ar tik ne Mike Tyson yra pasakęs: visi jie turi kovos planą – iki praleidžia pirmą smūgį į tarpuakį.“
„Rusų karo belaisvių grąžinimas į rusiją.“
https://www.facebook.com/groups/karoukrainojekronikos/posts/1707349113365155
„Balsas Ukrainos žurnalisto Zolkino kur bendrauja su belaisviais. O kaip su jais pasielgs grįžus sunku pasakyti. Gal ir vėl mes į frontą.“
„Baudžiakas už patekimą į nelaisvę? 🤔“
+
„taip, jie turi susinaikinti, bet ne patekti i nelaisve“
+
„Taip.
rusijos pederacijos Baudžiamojo kodekso 352 str. 1d. –
УК РФ Статья 352.1. Добровольная сдача в плен.
(введена Федеральным законом от 24.09.2022 N 365-ФЗ)
Добровольная сдача в плен при отсутствии признаков преступления, предусмотренного статьей 275 настоящего Кодекса, –
наказывается лишением свободы на срок от трех до десяти лет.“
„O aš mėgstu ir niekada nesiliausiu žodžio „draugas“. Geras žodis! Sovieticus? Prikąskite liežuvį! Sovietinis žmogus buvo labai geras žmogus, pasirengęs vykti į dykumą, į Uralą – dėl idėjos, ne už dolerius. Ne už svetimus žalius popierėlius. Dniepro hidroelektrinė, Stalingrado mūšis, skrydis į kosmosą – visa tai jis. Didysis sovietų žmogus! Man iki šiol malonu rašyti – TSRS. Tai buvo mano šalis, o dabar gyvenu ne savo šalyje. Svetimoje šalyje gyvenu.
Gimiau tarybinė… Mūsų močiutė Dievo netikėjo, bet tikėjo komunizmu. O mūsų tėtis iki paskutinio atodūsio laukė, kad sugrįš socializmas. Jau krito Berlyno siena, žlugo Sovietų Sąjunga, o jis vis dar laukė. Amžiams susipyko su geriausiu draugu, kai šis pavadino vėliavą raudonu skurliu. Mūsų raudonąją vėliavą! Purpurinę! Tėtis kovėsi Suomijos kare. Už ką kovėsi, taip ir nesuprato, bet reikėjo kariaut, ir kariavo. Apie tą karą nieks nekalbėjo, vadino jį ne Suomijos karu, o Suomijos kampanija. Bet tėtis mums pasakojo… patyliukais. Namie. Retai, bet prisimindavo. Išgėręs… Jo karo peizažas – žiema: miškas ir metro storio sniego sluoksnis. Suomiai kariavo su slidėmis, baltais maskuojamaisiais apsiaustais, pasirodydavo taip netikėtai, lyg būtų nukritę iš dangaus, kaip angelai. „Kaip angelai“ – tėčio žodžiai… Galėdavo per naktį išpjauti visą užkardą, ištisą kuopą. Žuvusieji… Žuvusieji tėčio prisiminimuose amžiais gulėdavo kraujo klanuose: iš apsimiegojusio žmogaus visad išteka labai daug kraujo. Kraujo būdavo tiek, kad suėsdavo metro storio sniegą. Po karo tėtis nebegalėjo net vištos papjaut. Net triušio. Labai graudindavosi pamatęs bet kokį negyvą gyvūnėlį ar pajutęs šiltą kraujo kvapą. Bijojo aukštų medžių tankia laja – tokiuose medžiuose dažniausiai slėpdavosi suomių snaiperiai, juos vadino „gegutėmis“. (Tyli.) Noriu pridurti… Nuo savęs… Po Pergalės mūsų miestelis skendo tarp žiedų, – kažkoks pašėlimas. Populiariausios gėlės – jurginai, jų gumbus žiemą reikia laikyti šiltai, kad nesušaltų. Sergėk Dieve! Juos užklodavo, apkamšydavo kaip mažus vaikus. Gėlės vešėjo prie namų, už namų, prie šulinių ir išilgai tvorų. Po sukrėtimo nepaprastai norisi gyventi, džiaugtis. Tačiau vėliau gėlės dingo, dabar jau nebe taip. O aš prisimenu… Dabar prisiminiau… (Tyli.) Tėvelis… pusmetį kariavo ir pateko į nelaisvę. Kaip pateko į nelaisvę? Jie puolė per užšalusį ežerą, o priešo artilerija šaudė į ledą. Tik nedaugeliui pavyko priplaukti krantą, o tie, kas priplaukė, jau buvo netekę ir ginklų, ir jėgų. Pusnuogiai. Suomiai tada jiems tiesė rankas. Gelbėjo. Kai kurie nusitverdavo tos rankos, o kai kurie… Nemažai buvo tokių, kurie nepriėmė priešo pagalbos. Juos taip mokė. O tėtis stvėrė kažkieno ranką, ir jį ištraukė. Gerai prisimenu tėčio nuostabą: „Jie įpylė man šnapso, kad sušilčiau. Perrengė sausais drabužiais. Juokėsi ir tapšnojo per petį: „Gyvensi, Ivanai!” Anksčiau tėtis niekada nebuvo matęs priešų iš arti. Nesuprato, ko jie džiaugiasi…
Keturiasdešimtaisiais baigėsi Suomijos kampanija… Sovietų karo belaisvius iškeitė į suomius, patekusius mūsų nelaisvėn. Dvi kolonos prasilenkė… Suomius, kai šie pasiekė savus, puolė glėbesčiuoti, spaudė jiems rankas… Mūsiškius sutiko ne taip, juos sutiko kaip priešus. „Brolyčiai! Brangieji!“ – puolė jie prie savų. „Stovėt! Žingsnis į šalį – šaunam!“ Koloną apstojo kareiviai su aviganiais ir nuvedė į specialiai pastatytus barakus. Aplink barakus – spygliuota viela. Prasidėjo tardymai… „Kaip patekai į nelaisvę?“ – klausia tėčio tardytojas. „Suomiai mane iš ežero ištraukė.“ – „Tu – išdavikas! Ne Tėvynę, o savo kailį gelbėjai.“ Tėtis taip pat manė, kad jis kaltas. Juos taip mokė… Nebuvo jokio teismo. Visus išvedė į aikštę ir perskaitė įsakymą: šešeri metai lagerio už Tėvynės išdavimą. Išsiuntė į Vorkutą. Ten jie tiesė geležinkelį amžinojo įšalo žemėje. Dieve mano! Keturiasdešimt pirmieji… Vokiečiai jau prie Maskvos… O jiems nesakė, kad karas prasidėjo, – jie gi priešai – apsidžiaugs. Vokiečiai jau visą Baltarusiją užėmė. Užimtas Smolenskas. Kai sužinojo, iškart visi ėmė prašytis į frontą, rašė laiškus lagerio viršininkui… Stalinui… o jiems: jūs, išgamos, dirbkit pergalei fronto užnugaryje, fronte mums išdavikų nereikia. Ir jie… tėtis… girdėjau iš tėčio… Jie visi verkė… (Tyli.) Štai su kuo jums reikėtų susitikti… Bet tėčio jau nebėra. Lageris jam sveikatą suėdė. Ir pertvarka. Baisiai krimtosi. Negalėjo suvokt, kas dedasi. Šaliai, partijai. Tėveliukas… Lagery per šešerius metus buvo spėjęs pamiršt, kaip atrodo obuolys ar kopūsto galva… paklodė ir pagalvė… Tris kartus per dieną penėdavo putra, duonos kepalas – dvidešimt penkiems žmonėms. Miegojo – po galva pliauska, vietoj čiužinio – lentos ant grindų. Tėtukas… Keistas buvo, ne toks, kaip kitų… Nė už ką nebūtų sudavęs arkliui ar karvei, spyręs šuniui. Man amžinai buvo gaila tėvelio. O kiti vyrai iš jo šaipėsi: „Ir koks iš tavęs vyras? Boba!“ Mama ašarodavo, kad jis ne toks, na, ne toks kaip visi. Paims į rankas kopūsto galvą ir tyrinėja… Pomidorą… iš pradžių apskritai tylėjo, nieko mums nepasakojo. Prakalbo po kokių dešimties metų. Ne anksčiau… taip… Buvo laikas, kai lagery vežiojo mirusiuosius. Per dieną susikaupdavo dešimt penkiolika lavonų. Gyvieji grįždavo į barakus pėsčiomis, o mirusieji – rogėmis. Įsakydavo jiems nurengt lavonus, ir šie gulėdavo rogėse nuogut nuogutėliai. Dabar kartoju tėčio žodžius… Nesklandžiai išeina… Dėl jausmų… jaudinuosi, taip… Pirmuosius dvejus metus lagery niekas iš jų nesitikėjo, kad išgyvens; namus minėjo tik tie, kurių terminas penkeri šešeri metai, o tie, kurių terminas dešimt penkiolika metų, namų neminėdavo. Neprisimindavo nieko: nei žmonų, nei vaikų. Nei tėvų. „Jeigu galvosi apie juos, neišgyvensi“, – tėčio žodžiai. O mes jo laukėme… „Grįš tėveliukas – manęs nepažins…“, „Tėveliukas…“ Taip norėdavos kuo dažniau kartoti tą žodį. Ir jis grįžo. Močiutė pamatė prie vartelių nepažįstamą žmogų kareivio uniforma: „Ar ko ieškote, kareivėli?“ – „Mama, manęs nepažinai?“ Močiutė krito kaip pakirsta. Taip grįžo tėtis… Visas nušalęs, rankų ir kojų taip niekad ir nesušildavo. Mama? Mama sakė, kad tėtis iš lagerio grįžo geras, o ji bijojo… ją gąsdino, kad iš ten grįžta pikti. O mūsų tėtis norėjo džiaugtis gyvenimu. Kiekvienu gyvenimo atveju kartojo: „Drąsiau drąsiau, blogiausia dar priešaky.“
Pamiršau… Pamiršau, kur buvo… kokioj vietoj? Persiuntimo lagery ar kitur? Keturiomis ropinėjo po didžiulį kiemą ir valgė žolę. Distrofikai, pelagrikai. Tėčiui girdint skųstis nebuvo galima, jis žinojo: „Kad išgyventų, žmogui tereikia trijų dalykų: duonos, svogūnų ir muilo.“ Vos trys dalykai… vos trys… Tų žmonių jau nėra, mūsų tėvų… O jeigu dar liko, tai juos reikia į muziejų, po stiklu, rankomis neliest. Ir kiek jie visko ištvėrė! Kai tėtį reabilitavo, išmokėjo jam už visas kančias dviejų mėnesių kareivio atlyginimą. Tačiau mūsų namuose dar labai ilgai kabėjo didelis Stalino portretas. Labai ilgai… gerai prisimenu… Tėtis nuoskaudos nejautė, manė: laikas buvo toksai. Žiaurus laikas. Statėme stiprią šalį. Ir pastatėme, ir nugalėjome Hitlerį! Tėčio žodžiai…“
Svetlana Aleksijevič, „Laikas iš antrų rankų“ | „Kitos knygos“, 2016, 43–45 p.
Karo Ukrainoje kontekste.
Įsivaizduojama seka:
1. Pripažinti, kad priešas stiprus.
2. Pajusti priešui pagarbą už tai, kad jis stiprus.
3. Nustoti kariauti.
2025-01-22
„but he [Ukraine’s top military commander gen. Oleksandr Syrsky] warned that they were “highly motivated, well-trained” and “brave.”“
„“It’s just forward, forward,” he [Ukrainian commander Andrii] said. “It’s motivation, orders and strict discipline.”“
„Ukrainian soldiers said the North Koreans should not be underestimated.
“They are being tested, really tested,” said Andrii, the drone commander. They did not have combat experience, he said, but “now they are here, gaining it, and they are becoming very strong.”“
http://50000.lt/fighting-alongside-russia-north-koreans-wage-their-own-war-nytimes-250122
2025-01-09
„„Rusijos ginklų ir skausmingiausių ginklų, sklendžiančių bombų KAB, panaudojimas auga eksponentiškai, kitaip sakant rusai pasigamina jų, taip pat ukrainiečių vertinimu rusai daro didelę pažangą dronuose. Akivaizdu, kad rusų kariuomenė taktine prasme irgi yra ženkliai modernizavusi, dabar jie yra ženkliai pasimokę ir jų karinę galia reikia vertinti labai rimtai“, – pasakoja Andrius Kubilius.“
„„Jau ne vieną kartą per tuos tris karo metus teko nusivilti tokiomis prognozėmis, kai buvo prognozuojama čia tuoj tuoj parklupdysime ant kelių, jau viskas baigėsi nebeturi jie procesorių, raketų nebegamins, o raketų skaičiai tik didėja“, – pastebi gynybos eurokomisaras.“
2024-08-29
„Neapsigaukit. Šis priešas yra stiprus, išmanantis, turintis viziją, pergalės strategiją, idėjų, resursų ir ginklų. Baikit su juo kariauti tik memų dalijimusi ir realybės ignoravimu.“
2024-08-16
„А что, с ВСУ было по-другому (https://t.me/kazachiydozor/4700)? Сколько лет по всем каналам их изображали толпой наркоманов и селюков, тупых от рождения, способных только нажраться “горилки” и пропить подаренный американцами коллиматор? Помните все эти тексты на тему “гаснет вся электроника, летят ракеты, ВСУ разбегаются, Киев капитулирует”?
Чем аукнулась такая недооценка — известно. И большой вопрос — всегда ли она была искренней?
При этом, разумеется, не нужно делать из врага непобедимого монстра и воспринимать его технику как “вундерваффе”. Хохла можно и нужно бить, что и делается на фронте. То же самое — с техникой. Когда на фронте появились “Хаймарсы”, первые недели было очень тяжело. Потом научились бороться. И сейчас самые большие успехи противника, связанные с применением американских РСЗО, вытекают не из их “ультимативности”, а из наших просчетов на местах. Иногда — просчетов, иногда — разгильдяйства.
Поэтому самое лучшее, что можно сделать в любой ситуации — говорить правду. Лучше сто раз ошибиться, чем один раз солгать. “
https://t.me/voenkorKotenok/58276
„За 2,5 года СВО противник научился воевать, держать оборону, и у него русский характер, пусть и бывший.“
https://t.me/voenkorKotenok/58223
2023-02-21
Videoįrašas buvo patalpintas Telegram kanale, kuris nebeveikia (nuoroda: t.me/rf200_nooow/15625).
Jame privačios karinės kompanijos „Wagner Group“ vadovas Jevgenijus Prigožinas, kalėjime verbuodamas savanorius, sako: „Ukrainiečiai – [stiprūs ir narsūs] kaip mes. Klausi belaisvio – „Kodėl nepasiduodi?“ Jis: „O TU kodėl nepasiduodi?““
2024-09-12
„Pasakius jam, kad jis eina dviračių taku gavau atsakymą “Ne, nusišneki, valink iš čia” ir mane nustūmė į pėsčiųjų taką.“
https://www.facebook.com/groups/lietuvosdviratininkubendrija/posts/26643491291966208
2024-09-04
„pastebėjau, kaip elektrinio dviračio Sur-ron vairuotojas dideliu greičiu važiuodamas vos nepartrenkė pėsčiosios. Jį sustabdžiau ir bandžiau sudrausminti. Jis nulipęs nuo dviračio paklausė ar noriu į upę įkristi ir įspyrė man į šoną. Kol buvau susirietęs, jis nuvažiavo.“
https://www.facebook.com/groups/lietuvosdviratininkubendrija/posts/26546123805036291
„Kaip ir prognozuota, JE Nausėdai, kuriam netiko žinomas mokslininkas ir aplinkosaugos fanas į aplinkos ministro postą, kuo puikiausiai “suėjo” Šimašiaus dešinioji ranka, stambiųjų vystytojų lobistas bei ne kartą į įvairius skandalus patekęs Povilas Poderskis.
Bet čia taip pat itin svarbus vienas aspektas, kuris kaip tai viešojoje erdvėje buvo “pražiūrėtas”. Kad Remigijus Žemaitaitis pats pripažino, jog Poderskis nebuvo paskutinę minutę surastas kandidatas. Jam toje pačioje ministerijoje buvo numatytas ministerijos kanclerio postas. O tai yra labai svarbu. Gal mažai kas žino, bet ministerijos kancleris yra ypač įtakinga figūra ministerijoje, kurio rankose yra labai daug matomų ir nematomų svertų. Bet kancleris, skirtingai nei ministras, yra daug mažiau matomas arba, dažniausiai, visai nematomas asmuo viešumoje. Taigi, tai yra ideali pozicija “tvarkyt visokius reikalus”. Kai ir turi galimybę “reikalus tvarkyti”, ir matomas nesi. Atitinkamai, esi nematomas, vadinasi, mažai sekamas, mažai per viešumą kontroliuojamas ir kt.
Taigi, pats Žemaitaitis, kuris yra pripažinęs, kad turi per ilgą liežuvį, lygiai taip pat pripažino, kad nuo pat pradžių buvo planas šį stambiųjų vystytojų lobistą ir reikalų tvarkytoją įleisti į aplinkos ministeriją, kad jis ten tyliai ir nepastebimai būtų toliau tvarkęs reikalus. Tačiau nutiko taip, kad, nepraėjus nei Podėnui, nei Kovėrai, teko paskutinę minutę Poderskį kelti iš nematomos kanclerio pozicijos į labai matomą ministro poziciją.
Trumpai tariant, jei kas nors ko nors tikėjotės iš Žemaitaičio ar Nemuno aušros, jau galite nebesitikėti. Daugiau nei akivaizdu, kad tai yra ta pati mergelė, tik kita suknelė. O politika bus tęsiama ta pati.“
„Šįryt gavau nelauktą skambutį iš Gintauto Palucko (kurį iš pradžių net praleidau, nes buvau užsiėmęs darbais). Jis pakvietė mane prisijungti prie naujos Vyriausybės komandos. Šį garbingą kvietimą priėmiau, o rytoj eisiu į Prezidentūrą. Negaliu atsiliepti į visus skambučius, kurie dabar užplūdo, tai parašau čia. Geros dienos!“
„Vienok, smagu, kad į Vyriausybę sugrįžta Laisvė.“
„Negi pagaliau tai bus pirmas kandidatas, kuris skiria “aplinka” nuo “aplinkos apsaugos”…?“
„O tai nėra taip, kad reikėtų daugiau laiko apsvarstyti savo kompetenciją šitoj srity, peržiūrėti, pasidomėti problemom ir t.t.?
Nebent visada gilinotės ir sekėt, o ne bele tik pasiūlė or einu 🙄“
„Pats tas kandidatas į aplinkos apsaugos ministrus, kuris ką tik pasigyrė, kaip ne žąsis ir miškus reikia saugoti, o energetikos verslą skatinti.“
+
„ta ministerija vadinasi Aplinkos, bet yra statybų+aplinkosaugos+miškų. Beveik visada, kaip ir dabar bus, ministru būna statybininkų atstovas“
„Ar nebuvo mišrių jausmų? 🙂“
„Buvo vieno Remigijaus šiknakamščiu, dabar taps kito, rubikomo chebra nemirtinga😁“
„O tai smirdanti melagių ir antisemitų koalicija – čia nieko tokio?“
+
„bet ir sveikintojų va kiek.“
+
„vakar tu ėjai protestuoti prieš antisemitinę vatinę koaliciją, šiandien tu jau sveikini kandidatą nuo tos pačios antisemitinės vatinės koalicijos.“
■
„Šiuo metu P. Poderskis vadovauja Statybos sektoriaus vystymo agentūrai, šias pareigas jis eina nuo rugsėjo.
Prieš tai kandidatas į aplinkos ministrus dirbo lobistu, nekilnojamojo turto (NT) vystymo bendrovės „Darnu Group“ plėtros vadovu, kibernetinio saugumo kompanijos „Nord Security“ vykdančiuoju direktoriumi.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas P. Poderskis ėjo 2017 – 2021 metais, o 2015 – 2017 metais dirbo sostinės mero Remigijaus Šimašiaus patarėju.“
■
„NT lobistą – į Aplinkos ministrus. Čia panašiai kaip tam rojaus sode, kur liūtas šalia ėriuko guli, tik niuansas – ėriukus triskart dienoj atnaujint reikia: “yra susijęs pakankamai stipriai su aplinkosauga: atliekos, statybų leidimai, daugiabučių namų renovacija“, – žiniasklaidai komentavo R. Žemaitaitis“
„Spėju, saugomos teritorijos lengva Poderskio ranka virs elitiniais kvartalais, kosminiu greičiu koreguojant teritorijų planavimo dokumentus ir statybos techninį reglamentą.“
https://www.facebook.com/remigijus.ir.jo.buurys/posts/665068987529705
„✍Povilas Poderskis apie pasiūlymą tapti Vidaus reikalų ministerijos kancleriu✍
„Kancleris ministerijoje tam tikra prasme kaip administracijos vadovas savivaldybėje. Organizuoja organizacijos darbą ir paremia ministrų sumanymų vykdymą ir brėžiamą politiką. Žodžiu, tas kur eina-daro. Arba neina ir nedaro.“
„Būtų ten ką išdaužyt“
„Be to tikiu, kad ❢būnant darbščiam, smalsiam ir apsukriam❢ (haha) darbo visada atsiras.“
„Turiu tam ir daug užsidegimo, ir puikią komandą, kuri dar ir neseniai pasipildė, daug potencialo, kurį galime paversti darbais miestui, daug idėjų, kurios dar gali būti realizuotos. Galų gale ir kontraktas dar nesibaigė ir smagu yra tai, kad net tie ❢du mėnesiai, kur dabar liko, yra labai daug laiko savivaldybėje – per tiek galima daug nuveikti ir pakeisti.❢“
„ir čia tik darkart norisi padėkoti Remigijus Šimašius kuris ❢patikėjo man šį, manau, patį įdomiausią darbą Lietuvoje,❢ ir su kuriuo, manau, dirbsime toliau ir kitoje kadencijoje.“
„tai dėkui ministrui, kad leido pasijust geidžiama princese – gal kada nors, o dabar ❢atgal į druskų kasyklas.❢“
https://www.facebook.com/povilas.poderskis/posts/10217918362809242“
https://www.facebook.com/remigijus.ir.jo.buurys/posts/302555993781008
