„Šiandien pasaulis susiduria su daugybe įvairiausių, taip pat ir globalių, krizių. Dauguma žmonių jaučiasi bejėgiai, atsidūrę aklavietėje, iš kurios nėra išeičių. Nematydami prošvaisčių ateityje, žmonės gręžiasi į idealizuotus praeities vaizdinius ir sąvokas, kurios suteikia menamą saugumo jausmą. Kaip galime išjudinti miegančią mūsų politinę vaizduotę? Kaip aktualizuoti senąsias sąvokas, o gal net sukurti naujas, atliepiančias greitai kintančią tikrovę? Ar įmanoma atsisakyti perdėm moralizuojančios, teisuoliškos „kultūrinių karų“ retorikos ir vietoj to susitelkti į konkrečių praktinių problemų sprendimą? Kaip už ideologijų ir abstrakcijų pamatyti kitą žmogų su jo unikaliais rūpesčiais ir problemomis? Apie tai – pokalbis su publiciste ir eseiste, Jungtinės Karalystės Queen Mary universiteto doktorante Marija Antanavičiūte.
Ved. Simas Čelutka“
Apie lietuvių kalbos fonogramų automatinės transkripcijos tekstu įrankį „Semantika“ (2024-08-21)
„Lietuvių kalbos sintaksinės ir semantinės analizės informacinė sistema (LKSSAIS) – tai Lietuvoje unikali lietuvių rašytinės kalbos analizės ir lietuvių šnekos atpažinimo paslaugas teikianti kalbos technologijų infrastruktūra ir valstybinė informacinė sistema. Informacinės sistemos valdytojas – Vytauto Didžiojo universitetas.
Ji sukurta ir įteisinta 2012 m. įgyvendinant projektą Nr. VP2-3.1-IVPK-12-K-01-007 („Semantika-1“). Projekto vykdytojas – Vytauto Didžiojo universitetas, projekto partneris – Kauno technologijos universitetas. Įgyvendinus projektą buvo sukurta visa eilė elektroninių paslaugų, kurios padidino lietuvių rašytinės kalbos elektroninių išteklių ir automatinės analizės priemonių prieinamumą, sudarė geresnes sąlygas asmenims ir organizacijoms vartoti lietuvių rašytinę kalbą elektroninėje erdvėje.
2020 m. įgyvendinus projektą Nr. 02.3.1-CPVA-V-527-01-0002 („Semantika-2“), sistema buvo modernizuota ir buvo sukurtos 3 naujos kalbos technologijų paslaugos bei 12 kalbos technologijų IT sprendimų, kuriuos visi norintys gali naudoti laisvai ir nemokamai. LKSSAIS modernizavimo pagrindinis tikslas – informacinių technologijų priemonėmis atlikti lietuviškų elektroninių tekstų gavybą iš interneto ir fonogramų, atlikti plačios imties lietuviškų elektroninių tekstų analizę, pateikti darbo laiką taupančias bei darbo efektyvumą didinančias darbo su lietuviškais elektroniniais tekstais priemones ir elektronines paslaugas. Projekto vykdytojas – Vytauto Didžiojo universitetas, projekto partneris – Kauno technologijos universitetas. Projektas yra bendrai finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
Vadovaujantis projekto Nr. 02.3.1-CPVA-V-527-01-0002 („Semantika-2“) finansavimo ir administravimo sutarties įsipareigojimais, Vytauto Didžiojo universitetas sudaro sąlygas projekto metu sukurtus IT sprendimus visiems norintiems naudoti laisvai ir nemokamai, jiems siekiant toliau vystyti šiuos sprendimus ir (arba) pritaikyti juos naujų elektroninių sprendimų ir elektroninių paslaugų kūrimui. IT sprendimai prieinami puslapyje „Sprendimai“.
Naudojimo LKSSAIS paslaugomis ir mikroservisais aprašai bei instrukcijos pateikti puslapyje „Dažnai užduodami klausimai“.„“
https://semantika.lt/Help/About
Reikšmingas apribojimas
„Nurodomas fonogramos failas, kurio formatas m4a, mp3, wav. Maksimalus dydis m4a – 10MB, mp3 – 10MB, wav – 30MB“
https://semantika.lt/Analysis/Transcriber
„Nauja transkripcijos užduotis *.mp3“
„Sveiki,
Informuojame, kad 2024-**-** **:**:** užregistruota jūsų fonogramos transkripcijos užduotis. Pateiktas failas (*.mp3, Bendrinė) atitinka dydžio ir formato reikalavimus, todėl pradedamas jo transkripcijos procesas. Užduočiai suteiktas kodas: ***-*****.
Planuojame, kad transkripcijos paslauga bus suteikta vidutiniškai per 2 val. Jūsų pateiktu el. paštu *@* bus išsiųstas transkripcijos tekstas.
Dėkojame, kad naudojatės LKSSAIS paslaugomis.
Pagarbiai
LKSSAIS komanda“
Bandymas:
2025-01-06
Geriau pakurk šitą kur nors: https://semantika.lt/Help/Info/Solutions#
Noriu papostinti <...> įžvalgą, bet tingiu transkribuoti video arba mokytis Docker naudojimo.
+
jei tiesiog transkribuoti video reikia tai greiciausiai pades koks AI, nes leist situs bus uzpipisimas greiciausiai
+
Užvesk ant kelio kaip naudotis AI lietuviškų video vertimui.
+
papostink nuoroda ka reikia isverst
+
Tą Delfi video iš FB. <...> įdėjo: https://www.facebook.com/DelfiLietuva/videos/457437930734505
+
stai ka atpazino sonix.ai
Speaker1: Sveiki gyvi. Matote tiesioginę transliaciją iš Vilniaus. Apie 18 valandą Ukmergės gatvėje įvyko tragiška eismo nelaimė automobilis mirtinai sužalojo pėsčiąją. Avarija įvyko važiuojant nuo Vilniaus Ukmergės gatvės link. Ukmergės magistralės link. Na ir pirminiais duomenimis, visa tai yra Ukmergės ir Perkūnkiemio gatvių sankryža, maždaug priešais prekybos centrą Depo. Pėsčioji ėjo nuo Perkūnkiemio pusės per gatvę. Štai šitoje vietoje, kur stovi pilotai, ji kirto gatvę ir liudytojų teigimu, moteris stovėjo pėsčiųjų salelėje, kai jai užsidegė raudonas pėsčiųjų šviesoforo signalas. Bet ji pajudėjo per gatvę, ir tie automobiliai, kurie stovėjo trečioje antroje juostoje, dar praleido moterį, nors jiems jau degė žalia šviesa. Tuo metu pirmąja eismo juosta važiavo visureigis Volvo. Jam užsidegė žalia šviesa ir žmogus nesitikėjo tiesiog kliūties ant kelio ir parbloškė per gatvę einančią pėsčiąją. Smūgio būta ne silpno, nes. Daiktai pėsčiosios kai kur nuskriejo nuo pėsčiųjų perėjos. Moteris buvo sužeista sunkiai. Medikai ilgai dar ją gaivino. Vis dėlto Teko konstatuoti, kad moteris mirė. Ir dabar įvykio vietoje dar dirba policija. Eismas viena eismo juosta yra, kaip matote, uždarytas, nes čia stovi. Automobilis Volvo. Policijos mašina. Dar dirba pareigūnai ir dėl eismo įvykio, ir dėl to, kad jau toks metas, kai žmonės važiuoja iš darbo. Ukmergės gatvėje nemenkos spūstys yra susidariusios. O štai ši gatvė yra išvis uždaryta. Policijos mašina stovi skersai kelio jau plonai ir ją apvažiuoti galima tik per prekybos centro mašinų aikštelę. Automobiliai suka aplinkkeliu, ten vėlgi tenka jiems pastovėti, kol gali Įsilieti į mašinų srautą Ukmergės gatvėje. Na ir tada tik tęsti judėjimą. Jeigu jums reikia važiuoti Ukmergės link. Štai tokia tragiška nelaimė įvyko antradienio vakarą Vilniuje, Ukmergės gatvėje. Pirminiais duomenimis, Volvo vairuotojas yra blaivus. Kol kas tiek turime naujienų. Kai turėsime daugiau informacijos, pasidalinsime ja portale DELFI. Todėl sekite ir būkite informuoti. Dėkoju už dėmesį čia. Jaunius Matonis.
tik vienas zodis matau neteisingas – pilotai , turi buti pilonai
+
aš buvau fragmentą ausyte ir pirštukais išrašęs
tai palyginkim
HS
„pėsčioji ėjo nuo perkūnkiemio pusės <...> liudytojų teigimu moteris stovėjo pėsčiųjų salelėje kai jai užsidegė raudonas pėsčiųjų šviesoforo signalas bet ji pajudėjo per gatvę ir tie automobiliai kurie stovėjo trečioje antroje juostoje dar praleido moterį nors jiems jau degė žalia šviesa o tuo metu pirma eismo juosta važiavo visureigis volvo jam užsidegė žalia šviesa ir žmogus nesitikėjo tiesiog kliūties ant kelio ir parbloškė per gatvę einančią pėsčiąją“
AI
Pėsčioji ėjo nuo Perkūnkiemio pusės per gatvę. Štai šitoje vietoje, kur stovi pilotai, ji kirto gatvę ir liudytojų teigimu, moteris stovėjo pėsčiųjų salelėje, kai jai užsidegė raudonas pėsčiųjų šviesoforo signalas. Bet ji pajudėjo per gatvę, ir tie automobiliai, kurie stovėjo trečioje antroje juostoje, dar praleido moterį, nors jiems jau degė žalia šviesa. Tuo metu pirmąja eismo juosta važiavo visureigis Volvo. Jam užsidegė žalia šviesa ir žmogus nesitikėjo tiesiog kliūties ant kelio ir parbloškė per gatvę einančią pėsčiąją.
wow!
sonix.ai, sakai…
+
nu as chatgpt paklausiau kaip man transcribinti lietuviu, pasiule Otter.ai, Sonix, Happy Scribe, Descript, VEED.IO, Rev
Tai Otto kazkaip paridoe kad neduoda free lietuviu, pasirinkau greit antra varianta ir suejo
esu tikras, kad tas vdu reseracheriu scriptas net arti neduotu tokio tikslumo..
+
arti tai duoda, bet, sakyčiau, prasčiau
pvz.
http://50000.lt/marija-antanaviciute-perdetas-kritiskumas-ir-teisuoliskumas-mums-trukdo-sugyventi-kasdienybeje-lrt-2022-01-14-240821
didelis sonixo privalumas, kad, kaip suprantu, nereikia krauti audio, užtenka nuorodos?
+
na as kroviau
ir ten tik 30 min free
bet pagal tai ka matau tai lyg ir nereikia krauti, uztenka nuorodos
aj, bet irgi ne free versijoje
+
Išbandžiau visus <...> rastus servisus, tai dėmesio vertas tik sonix. kiti arba visai neturi lietuvių kalbos, arba gamina šlamštą.
Rokas Kašėta apie Martyną Butkevičių (2024-08-16)
„Kalėjimą operuoja „8 Days A Week“. Galva – Martynas Butkevičius.
Reto bjaurumo tipelis. Šaltas, naglas veidmainis, labai ambicingas ir labai svarbus pats sau.
Jo dešinioji ranka – Povilas Oželis, įkipo žvilgsnio ilgšis, nuolat paburkusią nosį šniurklenantis kalėjimo administratorius. Ironiška, bet šitie du bičai yra patys nesimpatiškiausi žmonės, kuriuos ten įžengęs gali sutikti.
Jie yra didieji Lukiškių konversijos kūrėjai.
Kodėl aš taip aštriai?
Nes neturėjau nė vienos pozityvios patirties su šiais žmonėm. Gal net nesileisiu į detales apie ūkines ir administracines nesąmones. Eikim prie esmės.
Butkevičius dukart kvietė koncertuot Lukiškėse. Abu koncertus užsabotažino. Pakviečia, sutariam datą ir tada prasideda kažkoks dūros stumdymas. Deal’int dėl konco su Butkevičium buvo žeminanti, o ir pati bjauriausia patirtis, kokią esu kada nors turėjęs koncertų kontekste. Butkevičiaus komunikacija pakaitomis su nekomunikacija yra niekinga ir apgailėtina. Pradžioj buvo sunkoka patikėti, kad žmogus, kuris į Lietuvą atveža didžiausias muzikos pasaulio žvaigždes ir tikrai puikiai supranta kas yra profesionalu, o kas ne, žmogus, kuris save vadina elitiniu renginių organizatorium gali stumt tokią dūrą ir taikyt tokius dvigubus standartus. Žinau, kad ne vien su mūsų grupe.
Girdėjau ne vieną pasakojimą apie niekšiukišką cariuko elgesį su kitais muzikantais, bet neteko matyt, kad kas viešai apie tai kalbėtų. Regis nieks nenori su cariuku pyktis. Apmaudu, kad muzikantų bendruomenei Lietuvoj stinga solidarumo. Šitaip randas erdvė tarpti chamams.“
Apie „Vilniaus viešojo transporto“ komunikacijos vadovės prašymą „pašalinti informaciją“ (2024-08-14)
„Ar vilniečiai žino, kad iš jų pinigų krūva VVT direktorių ir supervadybininkų kiekvieną mėnesį gauna tūkstančius eurų automobilių nuomai ir kurui?
Kur jie taip intensyviai važinėja darbo reikalais? Kodėl jie negali važiuoti viešuoju transportu – ne lygis, ane?“
Apie Gedimino kalno medžių kirtimo projekto iniciatorę (2024-08-11)
„Slenkantis Gedimino kalnas susilaukia didelio visuomenės dėmesio. Tai džiugina. Džiugina ne kad slenka, o todėl kad Lietuvos žmonėms šis simbolis yra svarbus. O dabar įsivaizduokime hipotetinę situaciją, Gedimino pilies bokštas nučiuožia nuo šlaito ir subyra į šipulius. Sakysite kad taip negali nutikti. Greičiausiai, bet kertant medžius irgi nebuvo svarstymų, kad kalno šlaitai pradės slinkti. Pradėjo, na ir kas. Niekas už tai neprisiima atsakomybės. Bandau įsivaizduoti, kas būtų jeigu bokštas nučiuožtų? Būtų paskelbta nepaprastoji padėtis. Lietuvos garbės reikalas būtų užstumti bokštą ant kalno. Ko gero būtų atsisakyta nacionalinio stadiono statybų, visos lėšos būtų skirtos atstatyti Lietuvos garbę ir simbolį. O kol kas, kano šlaitai palengva slenka, pilama skalda.“
Komentaras
„Medžių kirtimo projekto iniciatorė yra buvusi Nacionalinio istorijos muziejaus direktorė – [Birutė] Kulnytė, o projekto autorė šio muziejaus architektė.“
https://www.facebook.com/jonas.balciunas.7/posts/pfbid02HweGzZJ7ZXsurA4ohjbcb7bxxdmpLZe2Hdpx6VPYee2mZ76dEo9FLw5YLaFP65Tzl?comment_id=1497605627813764&reply_comment_id=513598864679244
Gediminas Kulikauskas apie valstybės degradaciją (2024-08-03)
Įrašas
„Tai, ką įvairiom išraiškom matome pastaraisiais metais – yra valstybės, kaip paslaugų teikėjo, degradacija ir kolapsas. Atsitraukimas ir suirutė iš daugelio gyvenimo sferų, kuriose ji dėl masto, netiesioginės ir ne momentinės naudos (t.y. nebūtinai pinigine išraiška, nebūtinai per artimiausius metus), ar bent iš inercijos ir tradicijų, turėjo būti tvirta, lyderiauti ir šeimininkauti.
Šešta para po audros, kuri neturėjo būti išskirtinė – o daugelis žmonių dar be (valstybinės įmonės tiekiamos) elektros.
Gerai iliustruoja situaciją ir visi supranta, kas būtų karo atveju – kiekvienas tik už save, apsikabinęs nuosavą generatorių, kol tam užteks kuro.
Metai po metų skandalas ant skandalo su švietimu, sulig kiekvienu politiniu sezonu reformuojamu ir kontrreformuojamu. Iš kurio pabėgo ministras, o naujas/a atėjo iš anksto grieždamas dantim ir tik dėl to, kad yra „partijos kareivis, vykdantis pareigą“.
Takoskyra į privatų švietimą ir valstybinio degradacija vis ryškesnė.
Sveikatos apsauga, apie kurią net nesinori kalbėti – privati greičiu, efektyvumu ar paslaugų gausa lenkia valstybinę puse šviesmečio. Pastarojoje kai kurios paslaugos beveik neslepiant tėra fikcija, nes realiai beveik neteikiamos, o pacientai, jei tik turi pinigų, stumiami į privačią. Arba paliekami sirgti ir mirti.
De facto turim mokamą sveikatos apsaugą, vis labiau, bloga prasme, „amerikietiškėjančią“, kuria džiaugsis tik dalis šalies piliečių.
Tai kad Sveikatos apsaugos ministerija dalį darbuotojų draudžia privačiu sveikatos draudimu – tik iškalbinga iliustracija, bet irgi parodanti realią padėtį.
Keliai ir jų infrastruktūra – blogėjantys sparčiau, nei tvarkomi, o remontuojami daugiausia ten, kur jau susikerta ir gyvybiškai būtini kariuomenės interesai.
Beje, gal tik kariuomenė liko bastionu, aplink kurį dar buriasi ir cementuojasi blėstantys valstybės, kurios darbu ir darbais galima būtų didžiuotis, efektyvumo gaisai.
Link šitos padėties daugybę metų, valdant įvairiausiom politinėm jėgom, ėjome nuosekliai – ir nežinia ar tai įmanoma besustabdyti.
Dirbti valdiškose įstaigose, esa yra ir ten eina, ten lieka tik “blogiausi iš blogiausių”. Nes visų ambicingesnių ir “geresnių” darbuotojų natūrali gravitacinė trauka, anksčiau ar vėliau – tik į privatų sektorių. Nes valstybiniame – darbuotojų (jei tik ne vadovai) karjeros ir finansinio gerbūvio galimybės geriausiu atveju stagnuoja, blogiausiu – degraduoja.
Daugel kur visa laikosi tik ant jau senstelėjusių pasišventėlių idealistų mohikanų – jaunajai kartai ateinant – pasižiūrint į algas/sąlygas – ir vėl išeinant. O tuos liekančius dar papravardžiuojant, jei ne kvailiais, tai matyt neprisitaikančiais prie kintančio laiko iššūkių – nemokančiais kalbų, neišmanančiais naujausių technologijų.
Taip buvo ne visada, tik to niekas nebeprisimena.
Dar tarpukariu – valdiškas daiktas, valstybinis gaminys ir darbas valstybinėje įstaigoje – buvo prestižo, kokybės ir efektyvumo etalonu.
O privačių įmonių gaminiai (ypač pirmą dešimtmetį) dažnai buvo labai visokios kokybės – nes irgi siekta tik pelno, taupant medžiagų kokybės sąskaita ir kokius saldainius dažant, pvz., įvairia pigia chemija.
Tuo tarpu valstybiniai gaminiai tuomet buvo su aiškiu ir aukštu, kontroliuojamu kokybės standartu. Darbas valstybinėje įstaigoje – valdininku, mokytoju ir pan. – buvo siekiamybė ir geidžiamybė, pilni laikraščiai buvo santuokų skelbimų, kuriuose į porą ieškotas valdininkas ar valdininkė.
Valdiškas darbas nebuvo neefektyvumo, lėtumo, griozdiškumo, biurokratiškumo simboliu, o kaip tik atvirkščiai.
Iš to nieko nebeliko okupaciniu sovietmečiu, kai į valstybines įmones žiūrėta kaip į „ko nors pasivogimo“ objektą, darbas ten buvo „puse rankos“ ir t.t.*
Privačiai pagamintas, namudinis – atvirkščiai, tapo kokybės simboliu, pranokstančiu nekokybišką, nepritaikomą, antrarūšį sovietinį valstybinį gaminį. Na, kas gyveno tais laikais, puikiai prisimena, nesiplėsiu.
Bet tai – valstybės prestižas, kokybė, darbų ir veiklos efektyvumas – mūsuose taip ir liko nužudyta, nebeatsikūrė ir naujaisiais laikais.
Būtų galima į visa tai numoti ranka. Bet tai – jau mūsų valstybė.
Į kurią ne tik žiūrima su tradiciniu nepasitikėjimu, bet ir jos veikla jau pamažu tampa paniekos objektu.
Kuriai mokesčiai mokami „su girgždesiu“, o šešėlio lygis puikiai ir matyt geriausiai parodo kiek lietuvis myli ir gerbia savo valstybę.
Jis, tas mūsiškis mokesčių mokėtojas, toks suktavotas – mokėčiau, jei paslaugos būtų geresnės.
Mokėčiau, jei seimas nebūtų toks ar anoks. Mokėčiau, jei teismai būtų kitokie. Jei VMI neprisiknisinėtų dėl niekų, jei valstybėje būtų teisybė ir t.t.
Žodžiu, 100 ir 1 sąlyga, kada pilietis su savo valstybe dalinsis pinigais. Bet padejuoti dėl mažų pensijų, algų, menko finansavimo daugeliui sričių – šito oi nepamirš.
Tad šešėlio lygis mažėja tik sulig augant pragyvenimo lygiui – ir toks momentas, beje, buvo.
Kartu tai parodo, kad valstybei atseikėjama – tik kai pasiekiamas tam tikras įsivaizduojamas minimumas, kai randama “atliekamų pinigų”. Čia kaip piniginė dovanėlė, proginis vokelis “pusbrolio vaikui”, krikštynų proga, kartą per dešimtmetį.
Iš esmės lietuvis dar nepriprato (ir nežinia ar tai įmanoma, nepasikeitus kartoms), kad valstybė yra jo, tad būtent nuo jo elgesio priklausys ir tai, kokia ji bus.
Ji vertinama kaip svetima, primesta, šalta ir nemylinti jėga, iš kurios, pasitaikius progai, reikia imti glėbiais, o duoti tik tada, kai jau kitaip nebeišeina, kai sunki ranka prispaudžia prie sienos.
Kai eilinių būsimų pompastiškų švenčių proga mojuosime trispalvėmis ir giedosime himną, atsiminkime ir tai.
Esame valstybė, kurioje – ką ten ES eurokomisaro – europarlamentaro postas realybėje vertinamas labiau, nei savo šalies ministro pirmininko.
Nes vienur – pinigai ir ramus darbas (arba “darbas’), o kitur – nervai, nuolatinis kritikų-analitikų drožimas ir bejėgiškumas ką nors reikšmingai pakeisti.
Todėl kai kurių politikų veiksmai ir poelgiai saviškių atžvilgiu dažnu atveju visiškai neatsakingi – nes tai viso labo tik atsispyrimas nuo valdiško tramplino – kad peršokti į ES ar kita europines pareigas. Savo veiksmuose nebojant savo krašto žmonių ir valstybės interesų – bet kad tik garsiau ir plačiau pasaulyje nuskambėtų konkretaus asmnens vardas ir pavardė. O kad valstybės piliečiai, verslas po to dar metų metus spjaudys ekonominiu krauju – nė motais.
Žmonės komentaruose rašo – “Dar pridėkim valstybinius miškus, kuriuos kaip amarai tiesiog iščiunkė politikus už virvučių tampantys lobistai. Konstitucija garantuoja daug ką, sveiką aplinką, socialines paslaugas ir kt. Bet realybėj, mūsų Valstybė susimovė.”
Taip – bet visko ir nesuminėsi – sferos, kuriose valstybė liko tvirta, veikiau išimtis. Ir bėda tame, kad ne valstybė susimovė – susimovėme mes patys. Ir išeitis tik vieną kartą atsikelti, nusipurtyti dulkes ir imtis kažką lipdyti.
Tas pat čekių skandalas rodo pasibaisėtiną ciniško požiūrio į valstybę ir jos turtą mastą visuose lygmenyse, nuo valdininkų iki politikų.
Bet kartu jis teikia viltį – kad dar įmanoma susiimti ir šį tą nuveikti. Tegul ir atrodant kaip Miunhauzenui, kuris save už plaukų tempė iš pelkės.
P.S. Nieko naujo, žinoma, bet lengvai stebina koks kiekis lyg ir adekvačių žmonių vieną kritišką žodį dėl šlubuojančių valstybės funkcijų – kaip paslaugų teikėjos, privalančios užtikrinti tam tikrą minimalų gerbūvį savo piliečiams, mainais už šių sunešamus mokesčius – sutiko durtuvais ir nepašykštėjo ad hominem ir šiaip riebių epitetų. Turbūt per sunku suvokti, kad ne pati valstybė puolama, o kritikuojama jos funkcijų atrofija.
Ypač tose srityse, kur privatus sektorius dėl savo veiklos specifikos (jo tikslas – artimas pelnas finansine išraiška) neperims paslaugų teikimo visa apimtimi – nes būti orientuotais į labai tolimą, sąlyginai abstrakčią, visuomeninę naudą – ne jo funkcija. Šitaip įsisukę uždarame libertaristiniame rate pirmiausia prarasime visuomenės silpnuosius, vėliau ateis vidutiniokų eilė. Bet kam aš tai pasakoju, et.
*Nors daugelis infrastruktūros objektų – kaip Kauno hidroelektrinė, Ignalinos atominė – savo mastu ir matyt efektyvumu, deja, kol kas nepasiektos ir nepranoktos naujaisiais laikais.“
Komentarai
Giedrius Alasevičius apie milžinišką politinį neažiotažą (2024-07-31)
„Bet tokie dalykai nėra naujiena, per mano vos pusantrų metų net 3 kartus mačiau visišką dezinformaciją vyriausybės spaudos pranešimuose, kai 1 kartas turėtų sukelti milžinišką politinį ažiotažą, nežinau, kiek kartų mačiau, kad ministrai nežino, ką komentuoja, o apie mūsų EP narius, ypač tuos vokaliausius, tai net nenoriu pradėti galvoti. Baisiai apmaudu, kad vieša erdvė pernelyg ramiai ryja viską, kas iš jų išspjaunama. Įstrigo vienas pokalbis su žurnalistu, kur man skambina ir klausia, sako, žiūrėk, mums vieno LT komitetų pirmininkas sako, kad Lietuva turi iki 2027 metų padaryti tą ir aną. Sakau, kad įstatyme aiškiai parašyta iki 2023 gruodžio. Nu va sako kaip gaila, kad jau išspausdinome komentarus ta tema, tai nebespėsiu pakeisti. Ne tai, kad įvykis yra, kad žurnalistui tas vienas vienintelis seimo narys iš 141, sritį kuruojančio seimo komiteto pirmininkas, kuriam labiau nei bet kam kitam priklauso žinoti faktus, apsimelavo, ir dar rezonansine tema, bet nu va nespėsim faktų įdėti, tai gal kitą kartą. Norėčiau šitų dalykų nežinoti, miegočiau ramiau. Dėl to turbūt dar ilgai galvosiu, ką reikėtų daryti, kad kažkaip su tuo kovoti, nes tokios kūrybinės laisvės politikai neturėtų turėti. Ir turbūt nieko nesugalvosiu, bet neteisingumo jausmas tokiais momentais milžiniškas.“
„Mam, aš pats parašiau žodį!“ (2024-07-28)
>
„– Mam, aš pats parašiau žodį!
– Ir ką? Aš milijoną žodžių parašiau, o naudos iš to?“
Eva Morozova: https://www.instagram.com/p/C4GX6jFsAz9.
„Mūsų valtyje skylė!“ (2024-07-28)
1. Turime problemą
„– Žmonės, mūsų valtyje skylė!“
2. Taip reikia
„– O tu kas, laivadirbystės ekspertas? Jeigu yra skylė, vadinasi, taip reikia.“
3. Gėda taip kalbėti
„– Tau ne gėda taip kalbėti apie mūsų laivą?“
4. Kiekvienas savo reikalu
„– Kiekvienas užsiimkime savo reikalu!“
5. Didžiuojuosi dar labiau
„– O aš didžiuojuosi mūsų valtimi! Su skyle ji man net dar labiau patinka.“
6. Be negatyvo
„– Pasistenkime be negatyvo, vaikai!“
7. Aš neklausau
„– Aš neklausau, plovą kramtau.“
8. Nevienareikšmiška
„– Situacija, aišku, nevienareikšmiška…“
9. Tylėk + speciali + Džonatano
„– Tu ką, taisyt susiruošei? Sėdėk ir tylėk, gudruoli. Techniškai čia ne skylė, o speciali kiaurymė! Džonatano valtyje dvi tokios, ir nieko.“
2022-03-17 pamačiau čia: https://t.me/nexta_live/22126.
Apie „Lietuvos geležinkelių“ sprendimą: kelionės bilietai – tik bilietomatu, tik kortele (2024-07-26)
2024-07-26
2024-07-26
„Kaip dažnai važinėjanti traukiniais, negaliu susilaikyti nuo komentaro. Suprantu, kompiuterizacija, skaitmenizacija, optimizacija ir t.t. Bet štai turim valstybinę įstaigą, kuri panaikina visas kasas ir vietoje žmogaus pastato automatą. Net Numa stipriai plėsdamas savitarnos kasų tinklą Maximoje nedrįsta visiškai atsisakyti kasininkų – ir ne be priežasties. Ne visi tokiais aparatais geba naudotis. Juolab geležinkelių bilietomatai nepriims grynųjų (priešingai nei tos pačios Maximos). Taigi dabar įsivaizduokime situaciją: senjorui reikia traukiniu nusigauti iš taško A į tašką B. Išmaniojo telefono jis neturi, tad net jei vaikai/anūkai internetu nupirktų jam bilietą, jį reiktų fiziškai atspausdinti. Deja, namie stovintys printeriai liko kažkur 2000-uosiuose ir šiandien mažai kas juos turi. Ir tai spausdinimas įmanomas tik tuo atveju, jei vaikai/anūkai gyvena tame pačiame mieste. Važiuojam toliau: atvyksta senjoras į stotį ir info centras jį nukreipia prie bilietomato. Nežinau, kaip jūsų seneliai, bet iš patirties žinau, kad pensininkui dažnai baisu net televizoriaus pultelyje ne tą mygtuką paspausti, ką jau bekalbėti apie automatą liečiamu ekranu, kur reikia surinkti važiavimo kryptį, pasirinkti laiką ir t.t. Čia kažkas panašaus, kas mums nuvažiuot į CERN ir paleisti hadrono colliderį. LTG turi atsakymą: nieko baisaus, gi bus galima nueiti į IKI arba Narvesen kioską ir ten iš Perlo terminalo įsigyti bilietą! Ar tikrai mes norime savo senjorus, kuriems ir taip nėra užtikrinta ori senatvė, vaikyti pirmyn atgal, versti stovėti eilėje už įkaušusių stoties rajono šaunuolių su naujais buteliais rankose, vien tam, kad šie galėtų nusipirkti traukinio bilietą? Juolab retas senjoras pats susipras, kad reikia eiti į parduotuvę traukinio bilieto ieškoti, prieš tai jis dar ieškos kasos ir eis pagalbos į info centrą. Jie, beje, skirtingose stoties pusėse. Žinoma, galima pirkti ir prie namų esančioje parduotuvėje, bet neįsivaizduoju, kaip LTG pasiseks iškomunikuoti šią žinutę – aš pati apie šią galimybę pirmą kartą girdžiu, nė karto eidama pirkti kiaušinių nepagalvojau, kad reiktų bilietą į Šiaulius prigriebt. Bet ir čia geležinkeliai turi “sprendimą”: taigi galima pirkti bilietą iškart traukinyje – senjorams ir vaikams aptarnavimo mokestis netaikomas. Atsiprašau, bet ar jūs kada bandėt populiaresniu maršrutu traukiniu važiuoti? Ar žinot, kad sekmadieniui bilietą reikia pirkti penktadienį, nes kitaip gali likti taip niekur ir neišvažiavęs? Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl valstybei priklausantys LTG šitaip drastiškai mažina etatus, sąmoningai didina atskirtį tarp kartų ir šiaip jau netiesiogiai pensininkams pasiūlo geriau išvis sėdėti namuose ir nekišti nosies į modernų, jiems jau nebepriklausantį, pasaulį. Gal klystu ir bambu kaip boomerė, bet parodykit man pavyzdį iš kitų šalių, kur toks modelis fantastiškai veikia.“
Komentarai
Peaceful vs. harmless (2024-07-24)
„You can’t truly call yourself “peaceful” unless you’re capable of great violence.
If you’re not capable of violence, you’re not peaceful. You’re harmless.“
Kazokų ir ukrainiečių muštynės „Tykiajame Done“ (2024-07-16)
„Malūne susigrūdimas. Kieme tankiai pristatyta vežimų. Prie svarstyklių spūstis. Piotras numetė Darjai vadeles ir iššoko iš vežimo.
– Ar mano numeris greitai? – paklausė jis stovintį prie svarstyklių Valetą.
– Suspėsi.
– Kurį dabar mala?
– Trisdešimt aštuntą.
Piotras nuėjo nešti maišų. Tuo metu svarstyklinėje susibarė. Kažin kieno piktas, kimus balsas ambrijo:
– Pamigai, o dabar lendi? Pasitrauk, chochle, nes gausi per nosį.
Piotras iš balso pažino Jakovą Pasagą. Ėmė klausytis. Svarstyklinėje riksmas didėjo, veržėsi pro duris.
Skambiai žnektelėjo smūgis, ir pro duris išgriuvo nebejaunas, barzdotas tauridietis* su nusmukusia ant pakaušio juoda kepure.
———-
* Tauridiečiais buvo vadinami ukrainiečiai, Jekaterinos II įsakymu perkelti iš pietinių, prie Krymo (Tauridės) prieinančių Ukrainos sričių į Padonę.
———-
– Už ką? – sušuko jis, susiimdamas skruostą.
– Aš tau gūžį išplėšiu!
– Bet palauk!
– Mikichvorai, čionai!.. –d–a–u–g–i–a–u–>
Visos „Homo Cultus. Tarp praeities ir dabarties“ laidos (2024-07-05)
Turinys
117. 2023-12-22 | Arūnas Sverdiolas | „Kam priklauso kalba? Kas yra kalbos suverenas?“
116. 2023-12-08 | Nerija Putinaitė | „Sovietmečio normalizacija ir politinio mąstymo stoka“
115. 2023-11-24 | Algirdas Davidavičius | „Izraelio-Hamas karas ir šiuolaikinė kairė“
114. 2023-11-10 | Gintas Karalius | „Europai trūksta pasitikėjimo savimi“
113. 2023-10-27 | Rosita Garškaitė-Antonowicz | „Koks yra Lietuvos katalikų požiūris į Europos Sąjungą?“
112. 2023-10-13 | Almis Grybauskas | „Havelas, Kundera, Patočka ir čekų intelektualinė tradicija“
111. 2023-09-29 | Jekaterina Lavrinec, Aurimas Švedas, Matas Šiupšinskas | „Ateitis ir vaizduotės krizė“
110. 2023-09-15 | Povilas Aleksandravičius, Laurynas Peluritis | „Kaip įpūsti gyvybės šiuolaikinei demokratijai?“
109. 2023-09-01 | Marija Drėmaitė | „Nuo ego prie eko: <...> žvilgsnis į architektūros istoriją ir dabartį“
108. 2023-08-18 | Justinas Dementavičius | „Ar nūdienos centro dešinė prisimena savo idėjines ir kultūrines ištakas?“
107. 2023-08-04 | Simona Merkinaitė | „Apie blogio banalumą, prisitaikymą ir tikruosius moralinius pavyzdžius“
106. 2023-07-21 | Aurimas Švedas | „Kiek istoriko teritorija šiandien persipynusi su filosofo teritorija?“
105. 2023-07-07 | Danutė Bacevičiūtė, Jolanta Saldukaitytė | „Religija, etika ir radikalaus blogio anatomija“
104. 2023-06-23 | Skaidra Trilupaitytė, Agnė Narušytė, Justinu Lingevičius | „Kaip dirbtinis intelektas keičia meno ir politikos suvokimą?“
103. 2023-06-09 | Alvydas Jokubaitis | „politika nėra svarbiausias dalykas gyvenime“
102. 2023-05-26 | Zigmas Vitkus | „Žydų gelbėtojai: kasdienybė, pasiaukojimas ir gėrio tyla“
101. 2023-05-12 | Jurga Jonutytė | „Tradicija, Holokaustas, trūkinėjanti atmintis ir negalios filosofija“
100. 2023-04-28 | Alfredas Bumblauskas | „Kuo ydingas vyraujantis Lietuvos istorijos pasakojimas?“
99. 2023-04-14 | Ainė Ramonaitė, Paulius Vijeikis, Liucija Vervečkienė | „Iš kur kyla nostalgija sovietmečiui? Kaip prisimenama posovietinė transformacija?“
98. 2023-03-31 | Jonas Dagys | „Tarp praeities ir ateities. Zombiai, šikšnosparniai ir analitinė filosofija“
97. 2023-03-17 | Reinas Raudas | „Kaip karas keičia mūsų kultūros supratimą? Kokios kultūrinės įtampos šiandien yra ryškiausios?“
96. 2023-03-03 | Ieva Jusionytė | „Ar šiandien dar reikalingos sienos? Ką atskleidžia JAV–Meksikos pasienio tikrovė?“
95. 2023-02-17 | Renata Bikauskaitė | „Rūpesčio etika – kas tai? Ar įmanoma rūpestinga politika?“
94. 2023-02-03 | Ričardas Jankauskas | „Geriausia gyventi taip, kad gyvenimo prasmės klausimas net nekiltų“
93. 2023-01-20 | Virgis Valentinavičius | „konservatizmo ateitis – Ingrida Šimonytė ir Michaelas Oakeshottas“
92. 2023-01-06 | Danutė Gailienė | „Ar dėl visko kaltas sovietmetis? Kaip lietuviams sekasi dorotis su kolektyvinėmis traumomis?“
91. 2022-12-23 | Vytautas Ališauskas | „„Iliada“, herojai ir karo beprasmybė“
90. 2022-12-09 | Rūta Latinytė | „dovana yra žmonių santykių forma, įkūnijanti tai, ko nepavyksta perteikti žodžiais“
89. 2022-11-25 | Ieva Koreivaitė | „Koks Iranas atsiveria žvelgiant iš vidaus? Kokia yra Irano kultūra ir visuomenė?“
88. 2022-11-11 | Artūras Morozovas | „Nepažinta Lietuva, karas, frontas ir nuoširdi pastanga suprasti žmogų“
87. 2022-10-28 | Algis Mickūnas | „žodžio laisvė nėra vertinga savaime, o tik kaip kelias į tiesą“
86. 2022-10-14 | Lina Navickaitė-Martinelli | „Klasikinė muzika ir politika: kaip išvengti teisuoliškumo ir naivaus apolitiškumo?“
85. 2022-09-30 | Justinas Grigas | „Nerimas – rimta problema ar kelias į save?“
84. 2022-09-16 | Chantal Delsol | „blogis nedings vien todėl, kad mes pastatėme muziejų apie Aušvicą“
83. 2022-06-10 | Kristupas Sabolius | „Vaizduotė: koks jos vaidmuo politikoje, etikoje ir ugdyme?“
82. 2022-06-03 | Rūta Matimaitytė | „Vilko (alkio) vaikai: tragiški likimai, tapatybės virsmai ir dvasinė stiprybė“
81. 2022-05-27 | Vilius Bartninkas | „Nuosaikumo svarba etikoje ir politikoje – nuo Antikos iki šių dienų“
80. 2022-05-20 | Vytis Silius | „„Kol nėra dviejų žmonių, tol nėra ir vieno žmogaus.“ Kinų kultūra, Konfucijus ir etika“
79. 2022-05-13 | Teodoras Žukas | „Kodėl šiandien trūksta didžiųjų idėjų ir tikrų valstybininkų?“
78. 2022-05-06 | Eglė Murauskaitė | „Tektoniniai lūžiai ir slinktys pasaulio politikoje“
77. 2022-04-29 | Giedrė Jankevičiūtė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė | „Kaip karas Ukrainoje keičia politikos ir meno santykio suvokimą?“
76. 2022-04-15 | Paulius Subačius | „Organizuotas blogis, Vakarų iliuzijų žlugimas ir vertybinės takoskyros karo akivaizdoje“
75. 2022-04-08 | Antanas Gailius, Donatas Puslys | „Johanas Huizinga, kultūros nuosmukis ir vilties blyksniai sužalotame pasaulyje“
74. 2022-04-01 | Nerijus Maliukevičius, Karolis Žukauskas | „Informacinio karo tendencijos: Ukrainos pamokos, Rusijos paralelinė tikrovė ir Lietuvos iššūkiai“
73. 2022-03-25 | Justinas Žilinskas, Salomėja Zaksaitė | „Rusijos karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui“
72. 2022-03-18 | Deividas Šlekys, Kęstutis Kilinskas | „Karinė Rusijos invazijos analizė ir Lietuvos saugumo padėtis“
71. 2022-03-11 | Norbertas Černiauskas | „Rusijos karas prieš Ukrainą – epochinis lūžis Europos istorijoje?“
70. 2022-03-04 | Ieva Giedraitytė | „Lotynų Amerikos politika: migracija, narkotikų karteliai ir (ne)sėkmingos valstybės“
69. 2022-02-25 | Bernardas Gailius | „Kraujo kvapas, išdavystė ir kova be taisyklių“
68. 2022-02-18 | Tomas Venclova | „poezijoje norėčiau rungtyniauti su Miłoszu ir Brodskiu“
67. 2022-02-11 | Karolis Kaupinis | „Tikrumo salų beieškant“
66. 2022-02-04 | Nijolė Radavičienė | „Apie etiką, moralės filosofiją ir Lietuvos viešąją erdvę“
65. 2022-01-28 | Loreta Vaicekauskienė | „šiandien kalbos kontrolės yra daugiau nei sovietmečiu“
64. 2022-01-21 | Dovydas Pancerovas | „aš vis dar tikiu, kad pasaulį galima pakeisti, tačiau jį keisdamas neišvengiamai sunaikini dalį savęs“
63. 2022-01-14 | Marija Antanavičiūtė | „perdėtas kritiškumas ir teisuoliškumas mums trukdo sugyventi kasdienybėje“
62. 2022-01-07 | Milda Pivoriūtė | „Apie darbo kultą, metafizikos užmarštį ir lėtojo laiko ilgesį“
61. 2021-12-31 | Margarita Šešelgytė | „Pasaulio politika ir Lietuvos užsienio politika: 2021 m. pamokos ir 2022 m. prognozės“
60. 2021-12-24 | Viktorija Voidogaitė, Kęstutis Dvareckas | „Įsileisti tuos, kurie beldžiasi“
59. 2021-12-17 | Daina Habdankaitė | „Didžiausias šių dienų iššūkis – kaip vėl tapti empatiškiems“
58. 2021-12-10 | Kęstutis Girnius | „Ar nacionalizmas neigia asmens laisvę ir autonomiją?“
57. 2021-12-03 | Petras Vaitiekūnas | „Apie auksinį parašiutą, voblerį ir pokalbius su Lavrovu“
56. 2021-11-26 | Laurynas Katkus | „Vokiškoji intelektualinė kultūra: tarp patoso ir ironijos“
55. 2021-11-19 | Zigmas Vitkus | „Kitoks požiūris į dialogą, valstybės simbolius ir paminklus“
54. 2021-11-12 | Violeta Davoliūtė | „Apie istorinės atminties politizavimą ir praeities pamokas dabarčiai“
53. 2021-11-05 | Monika Kareniauskaitė | „Apie posovietines transformacijas, traumas ir atminties kultūros iššūkius“
52. 2021-10-29 | Mintautas Gutauskas | „orumo sąvoka neturėtų būti taikoma tik žmogui“
51. 2021-10-22 | Dainius Žalimas | „ne visos žmogaus teisės yra absoliučios“
50. 2021-10-15 | Naglis Kardelis | „Apie Antikos politinių idėjų aktualumą“
49. 2021-10-08 | Irma Budginaitė-Mačkinė, Giedrė Blažytė | „Migrantų krizė – solidarumo ir nesusikalbėjimo krizė“
48. 2021-10-01 | Irena Vaišvilaitė | „sakyti, kad esu krikščionis ir nesiskiepysiu, yra oksimoronas“
47. 2021-09-24 | Neringa Bliūdžiūtė | „Kokia yra retorikos vieta šiuolaikinėje politikoje?“
46. 2021-09-17 | Audronė Kučinskienė, Živilė Pabijutaitė | „Ciceronas: retorika, filosofija ir įtaka Vakarų kultūrai“
45. 2021-09-10 | Justinas Mickus | „Apie valstybę, korporacijas, ES ir antropoceną“
44. 2021-09-03 | Dovilė Jakniūnaitė | „Apie Afganistaną, demokratijos eksportą ir pokyčius Lietuvos užsienio politikoje“
43. 2021-08-27 | Justas Šireika | „Apie Lietuvos antitrapumą, dirbtinį intelektą ir tironiją“
42. 2021-08-20 | Algirdas Davidavičius, Viktoras Bachmetjevas | „Koks yra viešųjų diskusijų tikslas ir prasmė? Ar jos apskritai reikalingos?“
41. 2021-08-13 | Laurynas Adomaitis | „Ateities kartos neturi savo lobistų, arba Apie technologijų ir etikos santykį“
40. 2021-08-06 | Kęstas Kirtiklis | „Apie humanitarinius mokslus, marksizmą ir vartotojiškumą“
39. 2021-07-30 | Giedrė Plepytė-Davidavičienė | „Kodėl dominuojanti laimės samprata mus verčia jaustis nelaimingais?“
38. 2021-07-23 | Albinas Januška | „vertybinė užsienio politika Lietuvai yra realistinė politika“
37. 2021-07-16 | Dovilė Budrytė | „Kaip Lietuvos politika atrodo žvelgiant iš ilgamečio gyvenimo JAV? Pokalbis su profesore Dovile Budryte“
36. 2021-07-09 | Tomas Šinkūnas | „Apie emocijas, moralinį šleikštulį ir mūsų santykį su pasauliu“
35. 2021-07-02 | Saulius Geniušas | „Pasakyk, ką galvoji apie skausmą, ir aš pasakysiu, kas tu esi“
34. 2021-06-25 | Nerijus Šepetys | „Apie Hannah Arendt, banalų ir ekstremalų blogį, istorijos ir etikos santykį“
33. 2021-06-18 | Kazys Preikšas | „Tai yra mano asmeninis Niurnbergo tribunolas“
32. 2021-06-07 | Aušra Maslauskaitė | „Kaip ir kodėl „tradicinė šeima“ tapo Lietuvą skaldančia tema?“
31. 2021-05-24 | Dalius Jonkus | „Apie socialinę lytį, fenomenologiją ir asmens svarbą“
30. 2021-05-17 | Guoda Azguridienė | „ekonomiškai, mes vaikštome tik į kairę“
29. 2021-05-10 | Justinas Žilinskas | „Apie teisės ir politikos santykį, skiepus ir Galimybių pasą“
28. 2021-05-03 | Marijuš Antonovič | „Miłoszas, Giedroyćas, Mackiewiczius – kuo jų intelektualinis paveldas svarbus šiandien?“
27. 2021-04-26 | Rimvydas Petrauskas | „Apie universiteto idėją, politinę lyderystę ir Gedimino gerovės valstybę“
26. 2021-04-19 | Viktorija Rimaitė | „„Paminklų karai“ ir lietuviškoji politinė vaizduotė“
25. 2021-04-12 | Justas Kučinskas | „Apie pusiausvyrą, saiką ir draugystę su Arvydu Šliogeriu“
24. 2021-04-05 | Akvilė Naudžiūnienė | „Kokia Holokausto ir litvakų istorijos vieta Lietuvos istoriniame pasakojime?“
23. 2021-03-29 | Nerijus Milerius | „Apokalipsė, pandemija ir nereikalingi žmonės“
22. 2021-03-22 | Arūnas Sverdiolas | „Kodėl viešajame gyvenime nebesugebame atskirti išminties nuo kvailumo?“
21. 2021-03-15 | Povilas Aleksandravičius | „Apie autentišką krikščionybę ir atvirą, bet ne kiaurą visuomenę“
20. 2021-03-08 | Arvydas Grišinas, Simona Merkinaitė | „Nuo Sąjūdžio vienybės iki šių dienų susipriešinimo“
19. 2021-03-01 | Paulius Gritėnas | „šiuolaikiniam liberalizmui trūksta savikritikos“
18. 2021-02-22 | Jogilė Ulinskaitė | „Populizmas: politikos patologija ar jos atsinaujinimo galimybė?“
17. 2021-02-15 | Justinas Dementavičius | „Lietuviškos valstybės daugiaprasmiškumas: kaip gimsta, įsitvirtina ir keičiasi valstybės supratimas?“
16. 2021-02-08 | Erika Leonaitė | „žmogaus teisių pagrindimui vien emocijų neužtenka“
15. 2021-02-01 | Ieva Dryžaitė | „Kaip proletariatą pakeitė prekariatas“
14. 2021-01-25 | Ruslanas Baranovas | „Ar mūsų visuomenė yra iš esmės neteisinga?“
13. 2021-01-18 | Laurynas Peluritis | „Pasiklydę tarp priemonių ir tikslų. Apie žmogaus problemą technikos amžiuje“
12. 2021-01-11 | Mantas Adomėnas | „Sausio 13-oji – pergalė, liudijanti laisvės trapumą“
11. 2021-01-04 | Deividas Šlekys | „Iki šiol technologijos tarnavo žmogui, o dabar žmogus tampa technologijų priedu“
10. 2020-12-28 | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė | „Kuo skiriasi lietuvių ir skandinavų požiūris į šventes ir laimę?“
9. 2020-12-21 | Arūnas Gelūnas | „apie Irenos Veisaitės moralinį pavyzdį ir Vakarų individualizmo ribotumus“
8. 2020-12-14 | Ignas Kalpokas | „Ar post-tiesos epochoje piliečiai gali susitarti dėl pamatinių vertybių?“
7. 2020-12-07 | Viktoras Bachmetjevas | „Emmanuelis Levinas: laisvės pagrindas yra atsakomybė už Kitą“
6. 2020-11-30 | Nerija Putinaitė | „Kas yra laisvė ir kaip jos suvokimą keičia COVID-19?“
5. 2020-11-23 | Elžbieta Banytė | „Kodėl Lietuvos švietimo sistemoje galima pasijusti lyg Kafkos romanuose?“
4. 2020-11-16 | Gintas Karalius | „Modernioji demokratija – tikime visuomene, bet netikime valdžia?“
3. 2020-11-09 | Gintautas Mažeikis | „Kodėl Machiavellis norėjo atskirti politiką nuo moralės?“
2. 2020-11-02 | Vilius Bartninkas | „Kuo mums svarbi senovės graikų demokratijos patirtis?“
1. 2020-10-26 | Alvydas Jokubaitis | „Kodėl demokratijoje glūdi totalitarizmo pavojus?“
Viktoras Bachmetjevas apie „Radioshow“ humorą (2024-07-05)
„Bartosh Polonski „Robčiko“ kalba ir erdvėlaikis nuneša į Radioshow veikėjų pasaulį – tai Vilniaus lenkų, atstumtų, pakištų, beviltiškų, pasaulis. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Radioshow „humoras“, apsimetantis socialiniu komentaru, buvo paremtas žeminimu ir patyčiomis. Normo Macdonaldo ištara, kad turi jausti simpatiją tam, ką parodijuoji, Radioshow kūrėjams girdėta, aiškiai, nebuvo, kaip ir humoro etikos idėja, kad šaipytis reikia iš galingesnių iš save (‘punch up’ principas), o ne iš žemesnių už save. Kita vertus, tokių kaip Ramanauskas ar Užkalnis 1980-iniais brendusių lietuvių vilniečių kartą būtų verta patyrinėti traumų psichologijos požiūriu – visai gali būti, kad tos patyčios, kurias jie transliuoja, yra kompensaciniai mechanizmai už jautimąsi marginalu vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Visai panašiai kaip nemaža dalis sovietinių katalikų vis dar jaučiasi aukomis, nors jau gerus trisdešimt metų gyvena kitoje santvarkoje. Bet čia kita kalba.“
„Kam priklauso kalba? Kas yra kalbos suverenas? Pokalbis su Arūnu Sverdiolu“ (lrt.lt) (2023-12-22) (2024-07-01)
„Vienas naujausių kultūrinių ginčų, kuris iš tiesų visai nėra naujas, yra apie lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos kontrolės institucijų vaidmenį demokratinės Lietuvos gyvenime. Šį ginčą pakurstė didelio atgarsio sulaukęs rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas portale lrt.lt. Į šį straipsnį aštriai reagavo kalbininkai, politikai, intelektualai, kultūros žmonės. Kaip visada, tokiais atvejais norisi pažvelgti giliau ir atsekti, apie ką visgi yra ši diskusija, kokios yra pamatinės prielaidos, grindžiančios vieną ar kitą garsiai išsakomą poziciją.
Laidoje svarstomi šie klausimai: kam priklauso kalba? Ar asmuo turi prigimtinę teisę savaip kalbėti gimtąja kalba? Kas įgaliojo vieną ar kitą instituciją kontroliuoti kalbos vartojimą? Kiek pagrįstas šnekamosios ir viešosios („prestižinės“) kalbos atskyrimas? Kaip galima filosofiškai paaiškinti biurokratinę kalbos kontrolės ir norminimo logiką? Kokia apskritai yra normos vieta demokratinėje santvarkoje? Apie visa tai – išsamus pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Arūnu Sverdiolu.
Ved. Simas Čelutka“
Tekstas išgautas iš garso įrašo naudojant įrankį „Transkriptor“.
SPK_2
Tarp praeities ir ateities.
SPK_2
Laba diena LRT klasikos klausytojai eteryje laida tarp praeities ir ateities su jumis sveikinuosi aš simas čelutka vienas naujausių kultūrinių ginčų, kuris iš tiesų visai nėra naujas. Tiesiog pastaruoju metu intensyviau susiformavęs yra apie lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos normintojų kontrolės institucijų vaidmenį demokratinės Lietuvos gyvenime. Šį ginčą pakurstė didelio atgarsio susilaukęs rašytojos kristinos sabaliauskaitės tekstas portale LRT lt į šį straipsnį aš tai reagavo valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas audrius valotka, buvęs valstybinės lietuvių kalbos Komisijos pirmininkas audrys antanaitis.
SPK_2
Vertėjas laimantas jonušys, kalbininkas aldonas pupkis taip pat nemažai politikų, intelektualų, kultūros žmonių. Kaip visada tokiais atvejais norisi pažvelgti giliau ir atsekti, apie ką visgi yra ši diskusija, kokios yra pamatinės prielaidos, grindžiančios vienas ar kitą garsiai išsakomą poziciją, todėl šiandien į laidą pakviečiau žinomą Lietuvos filosofą. Vilniaus universiteto profesorių arūnas sverdiolas, laba diena arūnai.
SPK_1
Laba diena.
SPK_2
Tai jūsų akimis, apie ką visgi fundamentaliausių lygmeniu yra ši diskusija, jeigu ji apskritai galima pavadinti diskusija ir šito? Klausiu jūsų todėl, kad prieš laidą mes kaip tik turėjom progą apsikeisti mintimis ir jūs nurodėte į diskusiją, kuri vyko naujojo židinio aidų redakcijoje prieš 13 metų ir jau tada tas klausimas buvo aktyviai svarstomas ir tą diskusiją jūs pradėjote nuo tokio skepsio. Jūs sakėte, kokia prasmė apskritai yra apie tai kalbėti, kai atrodo, kad tas kalbėjimas niekur neveda ar ne, nes.
SPK_2
Tos diskusijos tikrai jau trunka, turbūt per visą nepriklausomybės laikotarpį, bet štai 2020. Tretieji ir mes vis dar diskutuojame ir bent jau tada susidarė įspūdis, kad jums pasirodė, kad niekas nejuda iš mirties taško. Ne tarsi niekas negirdi.
SPK_2
Kitos pusės, šitame debate, tai kaip jums atrodo, ar apskritai vyksta kažkoks pokalbis, ar juda kažkas į priekį, ar daugmaž stovime ten pat?
SPK_1
Man rodos daug maž turime ten pat ir tai juo labiau keista, kad visuomenės dėmesys šitai problematika yra akivaizdus, ir kai būna laidos ir per radiją, arba tuose socialiniuose tinkluose, tai ten gana įnirtinga, yra polemizuojama.
SPK_1
Ginčijamasi aišku daugeliui žmonių rūpi tie dalykai, jie jie pasako savo nuomones dažnai kategoriškas, bet iš to nieko kažkaip neišeina. Čia toks tą savo skepsį ir prieš keliolika metų galėčiau žodį žodį pakartoti, kaip ir apskritai tą diskusiją, kuri tada naujojo židinio iniciatyva buvo surengta naujo, galėtumėte ir ir radijo studijoj įvertinti diktoriai galėtų perskaityti tuos vaidmenis, niekas nepasikeitė, viskas tas pats visi argumentai ir kontrargumentai. Viską galima svarstyti iš naujo.
SPK_1
Tai žinoma, tas tokiu bergždžių kalbėjimo įspūdį sudaro ir kartais atrodo, kad man kalbėti išvis neverta.
SPK_2
Bet vis dėlto pakalbėkime, nes atrodo, kad vis daugiau žmonių.
SPK_2
Įsitikino, kad iš viršaus nuleista kalbos kontrolė kelia didelių problemų ir nebūtinai yra pagrįsta ir kažkaip nesinorėtų kalbėti apie institucines peripetijas, apie kurias čia buvo nemažai kalbama pastaruoju metu arba apie konkrečias asmenybes, bet vis dėlto, apie ką yra pagrindinė diskusija, kokios yra tos pamatinės prielaidos, kuriomis remiasi vienas ar kita pozicija šiuo klausimu? Ir vienas iš turbūt esminių temų yra laisvės klausimas ir prigimtinės asmens teisės į saviraišką teisę savaip kalbėti savo gimtąja kalba ar ne ir tas laisvės klausimas atrodo čia.
SPK_2
Vienas esminių yra nes ten, kur yra kontrolė laisvės ribos siaurėja. Kaip jums atrodo, ar čia tikrai yra esminis klausimas, ar čia yra ir daugiau kitų svarbių temų?
SPK_1
Man atrodo, kad jis esminis, o paskui ir kitos temos, bet būtent šitas ir yra esminis. Aš ją suformuluočiau labai paprastai. Kam priklauso kalba, kieno jinai yra, kai sakom gimtoji kalba, tai lygtai apeliuojama į tai, ką jūs ką tik pasakėte prigimtis ar ne jinai man prigimta gimtoji priimta, mes suprantame, kad išvis prigimtinės teisės, aišku, irgi yra juridinis konstruktas, bet vis dėlto yra jisai skirtas tam, kad.
SPK_1
Galima būtų iškelti tai, ką kas yra sava savai miškas, savo stinga ir šia prasme. Gimtoji kalba yra mano įgimtas dalykas nuo kitos, kitõs kalbõs, šitaip išreiškia, jos sako motinos kalba tiek prancūzai, tiek anglai, tiek vokiečiai. Galbūt ir tiksliau negu gimtoji.
SPK_1
Dėl to mama išmoko kalbėti taip, kaip išmoko, taip ir kalbu, kuri kuris laikas čia yra pats pati pradžia, pagrindas ir va šitam kontekste, kai ką kalbėjo apie tai, kad jinai, manau, yra jinai man save, tai kyla klausimas, o kas atsitinka su mano savastimi, kai ji paskelbiama valstybine kalba? Ar tai reiškia, kad jinai man nebepriklauso, kad dabar ji priklauso valstybei?
SPK_1
Ir ir valstybė nustato, kaip turi būti viešai kalbama ir vartojama. Vadinasi, jeigu ji vadinama gimtąja tai tikrai klausimas yra ar prigimtinė teisė čia galioja, ir jeigu norit šiek tiek manieringai pasakius, reiškia, kas yra kalbos suverenas, kieno suverenitetas ir ar ar tai yra kalbančiųjų suverenitetas, ar ar tai yra valstybės suverenitetas? Toksiškas atidavėm savo kalbą valstybei, tai dabar jau kalbėkime, kaip jinai mums liepia, dabar jau mums belieka paklusnumas.
SPK_2
Įdomu tai, kad kai kurie kalbos kontrolės ar norminimo šalininkai siūlo skirti viešąją kalbą, kurią vadino prestižinę.
SPK_2
Ir šnekamąją ir jie nori pasakyt, kad tą priežiūrą ir kontrolę turėtų apimti tik pirmąją tą viešąją kalbą. Tą kalbą, kurią rašo rašytojai, akademikai, žurnalistai ir panašiai. O kaip jau mes kalbame privačiam lygmenį, pusiau privačiame lygmenyje, tai yra visai kas kita ir ten jau atseit.
SPK_2
Nereikia jokios kontrolės, kaip jūs žiūrit į šitą argumentą.
SPK_1
Abu šitie žodžiai, kuriuos pasakė, kaip įvardino, tai yra, man atrodo svarbūs, todėl, kad viešo ir privataus griežtas atskyrimas taip pat yra represijos įrankis arba politinio valdymo švelniau sakant įrankis, sakykime.
SPK_1
Kai sakoma, kad žmonės gali ką tik nori daryti privačiai, bet bet, kad jie nereikštų viešai neišeitų į viešumą, nes ne neskelbtų savo ir taip toliau. Tai man atrodo irgi yra represyvus forma. Anaiptol nereiškia ko nors kito taip, kad vieša ir privatu.
SPK_1
Aš nežinau, nejaugi aš turiu namie kalbėti kažkokį žargonu ar tarmiškai, ar dar kaip nors pakvies į airiją? Dabar iškišęs liežuvį mėginti kalbėti kažkokia kita kalba, kuri privaloma viešumoje. Man atrodo, čia tiktai komplekso valdymas žmonėms, kurie moka kalbėti ir nori kalbėti taip, kaip jie kalba, kadangi tai jų kalba yra, jie gali sau šito leisti taip, kad man atrodo čia ir sakau, tas atrodytų nekaltas.
SPK_1
Dalykas viešojo ir privataus skyrimas. Iš tikrųjų, jeigu jis užaštrina, jis darosi represyvus. Dabar tai, ką 2 žodį svarbu, kurį pasakė prestižinis nelygu.
SPK_1
Kas ką laiko prestižo, jeigu tau prestižiška, tai ką tau liepia valdžia ir ir jeigu manai, kad tai, ko reikalauja institucijos paskirti tam organai tenai valstybinei kalbininkai, kaip aš juos vadinu, jeigu prestižas ir jiems paklusti, tai taip, bet man atrodo, kad prestižas yra visai kas kita. Marijus žiedas turi prestižą kaip kalbos virtuozas, visi mėgsta klausytis net tada, jeigu jis virtą kumpį reklamuoja, čia yra prestižas, o ne tai, kad.
SPK_1
Man liepė ir dabar prestižiška paklausti.
SPK_2
Šiuo klausimu aš norėčiau pacituoti vienas ilgą pasažą iš manto adomėno teksto, kurį jis rašė jau gana seniai 95, kuris taip pat buvo išspausdintas naujajame židinyje. Aiduose. Labai įdomu, kad adomėnas kalbininkų pasaulėžiūroje iš skaito tokį paviršutinišką platonizmo cituoju kalbininkų strategiją, kaip visuma sprendimų, kokia turi būti lietuvių kalba ir kaip reikia kalbėti, kyla iš nemokslinių tam tikra prasme filosofinių prielaidų.
SPK_2
Ta filosofija tai supaprastintas, kiek man žinoma, ne reflektuojant priimamas platonizmas, nesąmoningai daroma prielaida, jog egzistuoja tam tikra ideali grynoji taisyklingoji lietuvių kalba.
SPK_2
Tam tikras archetipas o jo netobulas ir iškraipytas atspindys yra reali kalba, kuria kalba eilinis kalbos vartotojas. Kalbininkų užduotis siekti, kad atspindys kiek įmanoma, labiau priartėtų prie archetipo.
SPK_2
Šios pozicijos ištakos paaiškėja prisiminus istorinę lietuvių kalbos patirtį. Tai kalba, kuri visą laiką nuo ko nors ginasi ir bet kokioje išorės įtakoja, įžvelgia savo grėsmę, o kiekviename struktūrų pokytyje vidinė išdavystė, kalbos tikrovę reikia įtvirtinti arche tipe idant kalbos neištiktų visiškai entropija idant jinai nevirstų hera kritiškų srautų, kur viskas teka, viskas keičiasi ir niekas nestovi vietoje. Tačiau gerbiamieji, kas sakė, kad kalba nėra toks srautas, kuo remdamiesi tvirtinate žiną, kas ji yra, ar jūsų nuostata kartais nėra priešinga pačiai kalbos prigimčiai, gynybinė pozicija savaime suprantama ir visiškai pateisinama.
SPK_2
Paradoksas iškyla tuomet, kai mėginame atsargiai teirautis, kur gi yra tas metafizinis topos, toji archetipų ka ralyje, nuo kurios mus atskyrė lietuvių kalbos nuopuolis kurion mus kreipia ir mėgina sugrąžinti kalbininkai. Kitaip tariant, ar egzistuoja ir jeigu egzistuoja, tai kur tas idealusis kalbos vartotojo vartotojo, o ne kalbininko tipas, į kurį mums reikia lygiuotis?
SPK_2
Ką pasakytumėt apie šitą pasažą?
SPK_1
N man atrodo, jis gilina maksimaliai to svarstymo pagrindus. Tai aptinka juos filosofinėje pozicijoje. Pačioj tokio esminio įtampą tonizuoja ir čia galima būtų mėginti ieškoti ir kitų kitų takelių.
SPK_1
Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie jo metafiziką ir metafizinius pagrindus, tai matai greta platono. Aš visiškai sutinku, kad naujo, kad planuotos pirmavaizdžiu provaizdžiu sampratos pasitelkimas, jisai leidžia išryškinti kai kuriuos labai svarbius dalykus, bet šalia to galima būtų pastatyti ir jų priminti ne čia valios metafizika, kur irgi remiamasi metafiziniais pagrindais.
SPK_1
Jie yra valios valios pobūdžio, vadinasi, yra tam tikra jėga ar galia ar valdžia, kuri įtvirtina šitą šitą valią ir čia, man atrodo, yra toks irgi svarbūs dalykai? Paaiškėja todėl, kad kalbininkai nelygu kalbininkams yra tokie, kurie mėgina vata platoniškų keliu, eiti, išgryninti kažkokią idealią lietuvių kalbą ir nustatyti jos dėsningumus. Ir ir vis toliau gilindamiesi atranda vis naujų reiškinių.
SPK_1
Tai tarsi gilina ta platonizmo ir savaime. Aš čia nematau visiškai nieko nieko smerktino, bet, deja, yra ir tai, ką vadinu valstybiniais kalbininkais.
SPK_1
Ir čia mes matome visai ką kitą. Čia visiškai nėra mėginimas išgryninti, bet mėginimas pritaikyti šitą provaizdį pritaikyti esamai būsenai ją prievartaujant. Ir tada kalbininkai, kurie yra tokie pirmieji kalbininkai, ar ne tie, kurie mėgina išgryninti tą provaizdį, kaip sakoma, tai jie panašūs į į kitus humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų atstovus, nes jie tyrinėjo lietuvių kalbą, tyrinėja tai, o yra tokie, kurie yra iš tikrųjų kalbos viršininkai ir inspektoriai, kurie remiasi jau ta kalbos nacionalizacija su valstybiniu jos.
SPK_1
Ir tada jie sprendžia ir reikalauja ir va. Čia atsiranda dalykas, kuris mokslui visiškai visiškai nebūdingas. Mokslas nekelia savo tyrinėjimams, reiškia jam jokių reikalavimų.
SPK_1
Jisai nori išgirsti reiškinių reikalavimą sau atseit. Jeigu taip yra, jeigu taip kalbama, tai ko tai reikalauja iš manęs, ką aš turiu padaryti su su savo gramatikos samprata ir sintaksės? Ar ar ar leksikos tyrimai, ką keičia tai, kad aš susiduriu su naujais, nebūtais reiškiniais ir į ką turiu atkreipti dėmesį?
SPK_1
Tai čia kalbininkams laukas yra didžiulis todėl, kad ką mes dabar turime didžiulę laviną dalykų, kurie yra neįvardinti ir kurie prašosi įvardinimo, pakanka pažiūrėti į
SPK_1
Nu bet kokia iš tikrųjų sritį visada yra daugybė naujų, neįvardintų dalykų ir jie prašosi, įvardinami. Tai čia yra didysis uždavinys. Tai o vietoj to mes imamės norminimą arba įvedimo to spręsdami iš senesnės kalbos iš valstietiškos kalbos ir mėginami tame neva begalinė lietuvių kalbos gebėjimai.
SPK_1
Bet ką įvardinti mėginame tenai įžvelgti toje gelmėje ir surandame tokius žodžius, kur paskui pasidaro labai keista todėl, kad mums belieka vos keli žodžiai, tam kam kitos kalbos turi daugybę žodžių ir daugybė niuansų taip, kad šita paliekanti ir draudžianti, galbūt yra jinai yra nemoksliška ir jinai neturėtų apeliuoti ir mokslo tarsi.
SPK_1
Žino, kaip mokslas reikalauja ir paskui tiktai administracinėm priemonėm, jau kai prasideda administracines priemones, tai kalbos mokslas baigėsi, prasideda kalbos disciplinavimas, jėgos vienoks ar kitoks taikymas, kai būna valstybinė kalba, tai valstybinės galios nai turi, tokia yra teisėta gale valstybės ar ne. Jeigu ji nusprendžia valdyti kietai, tai jinai taip ir daro.
SPK_2
Manau, kad čia labai svarbi pastaba dėl ne moksliškumo, nes jeigu tai nėra mokslas, tai tada kyla klausimas, kuo remiamasi darant vienas ar kitą sprendimą dėl konkretaus kalbinio įvykio sąvokos žodžio ir panašiai? Ir tada paaiškėja, kad turbūt iš to ir nėra jokio kito pagrindo, tik tai kaip v legaliai, apie kurią.
SPK_2
Jūs jau kalbėjote ir čia aš noriu sugrįžti prie vienas iš jūsų argumentų, kurį jūs išsakėte toje prieš 13 metų vykusioje apskrito stalo diskusijoje, jūs, mano galva, labai teisingai pastebėjote tokį skirtumą tarp natūralistinio kalbėjimo ir istorinio kalbėjimo ir kalbininkų diskusijos. Jūsų požiūriu, yra toks tariamai natūralistinis, pagal kurį na kalba yra tokia, kažkokia amžina nekintanti instancija, bet kad toks požiūris, jūsų požiūriu, yra na visiškai veidmainiškas, nes aiškinant, kaip reikia konkrečiu atveju kalbėti, kirčiuoti ir rašyti yra užtemdomas faktas, kad tas konkretus nutarimas buvo priimtas konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje.
SPK_2
Prieš penkerius metus prieš metus arba gal visai ką tik kokiam nors posėdyje, taip tarsi bandoma nuslėpti faktą, kad kalba yra dinamiškas ir istoriškai kintantis kultūros domenas. Tai nėra kažkoks amžinas ir nekintantis dalykas, nors taip gali susidaryti toks įspūdis ar ne? Kai pasakai, reikia kirčiuoti taip ir tiktai taip, tai atrodo, kaip kažkoks nekvestionuojamas amžinas sprendimas, bet iš tiesų, taigi yra labai konkrečių asmenų, galbūt visai neseniai uždaro posėdžio metu priimtas sprendimas čia yra toks tarsi maskavimas ar ne šito banalaus fakto ir šitos valios gali metafizikos.
SPK_1
Proveržio paieškos matai, jeigu ta vis dar pasigaut platonizmo temą, ne idealaus provaizdžio, tai man manęs neglumino, kad jie, kadangi jie tyrinėja kalbą, tai suranda naujų kažkokių dalykų, kurie verčia pakoreguoti tą matai. Šitas žmonės per daug reglamentų, vadinasi, ta kalba nėra. Iš tikrųjų jau tokia amžinai.
SPK_1
Iš tikrųjų tai yra 19 amžiaus valstietiška kalba, kuri laikoma kaip tik kažkokia kalbos gyvybė. Didžiausia, kur jinai turi potencialą, bet ką įvardinti ir bet ką pavadint, labai lanksti tiksliai ir taip toliau, nors tai yra wat. Grįžtant prie jūsų istoriškumo, tokio klausimo tai be galo istoriškas toks požiūris todėl, kad nu, kaip taip gali būti tik sociologiškai galvojant, kad
SPK_1
Uždaros kaimo bendruomenės kalba. Staiga gali įvardinti pasaulyje, kurie jinai neturėjo žalio supratimo. Visas visos juokingas epizodas su sekančia stotele, kuri negali būti jos ir negali būti.
SPK_1
Kadangi dalykai seka vienas paskui kitą, bet čia senas pavyzdys ir 100 kartų jau jau apgraužtas jau nebejauku, jo jau vėl griebtis, bet jis labai gerai parodo, į ką atsiremia, į atsiremia į kasdienę patirtį, kur šitie dalykai negali būti įvardinti, reiškia tai, kad tu pravažiuoji vienas stulpą ir kitą, ir 3 kartą, ir tai reiškia, kad stulpas eina paskui stulpą. Šitas kažkaip peržengė vaizduotės ribas, negali taip būti, bet mums tai yra kasdienybė. Kiekvienas, kuris transporto priemonę naudojasi.
SPK_1
Žinot šitą patirtį ir ir jam tai yra natūraliausias dalykas. O kas čia tokiu būdu buvo padaryta vietoj sekantis kitas kita stotelė, bet kita tai yra bet kokia kita ar ne. Visos stotelės yra kitos, išskyrus tas, kurios jau dabar tai vadinasi va.
SPK_1
Taip kalbos grynumas nudrožė prasmės ir neleidžia pasakyti tai, ką nori pasakyti.
SPK_2
Šitas jūsų pavyzdys apie sekančią stotelę? Man kažkaip natūraliai kreipia mane į kitą klausimą. Maiklas aukštas, remdamasis aristoteliu, yra savo laiku gražiai atskyręs praktinį žinojimą nuo techninio žinojimo ir kaip pagrindinį praktinio žinojimo pavyzdį.
SPK_2
Jis įvardijo būtent gimtosios kalbos išmokimą.
SPK_2
Tas natūralus iš apačios kylantis praktinis ir inter subjektyvus procesas yra visai kas kita nei techninis įvairių taisyklių mokymasis, kuris atliekamas skaitant vadovėlius, paruoštukus ar mokantis formulių. Kitas aukšto pavyzdys kulinarinis talentas, mokėjimas gerai gaminti. Jisai sako, kad tikrai geras virtuvės šefas yra ne tas, kuris išmoko keletą receptų iš knygos, ne jis yra tas, kuris jau turi praktinį žinojimą, tam tikrą įgūdį ir pajautimą, kurio neįmanoma suredukuoti į formulę ar receptą.
SPK_2
Ir va čia tie modernieji racionalistai aukščio požiūriu bando apversti šią logiką aukštyn kojomis.
SPK_2
Ir išvesti praktinį žinojimą iš techninio žinojimo ir man įdomu, ar šiuo atveju Lietuvoje mes nestebime panašaus proceso, tai, kas vystosi organiškai ir praktiškai norima uždaryti į savotišką techninį narvelį. Tai piliečiams yra varomas nepilnavertiškumo kompleksas. Jiems tarsi sakoma, tai kaip jūs išmokstate kalbėti natūraliai yra neteisinga, netaisyklinga, neadekvatų, o gal net ir amoralu.
SPK_2
Tokiu būdu praktika siekiama išstumti technikos naudai, tai vat ar čia nėra kažkur vat ir šitą dar įtampa paslėpta tarp technikos ir praktikos.
SPK_1
Nu aš čia vėl su jumis prie prie politinės filosofijos pagrindu. Visą laiką kapsstone s.
SPK_1
Aukštas, kaip žinia, yra konservatorius, į ką jis nurodo į kokią natūralią gyvenimo plotmę, kurios negalima pjaustyti, kaip nori ir virti pagal receptą, o reikia talentų. Tai apie šitą mes jau su jumis kalbėjome, tai čia sakyčiau, konservatyvi tradicija ir jos ištekliai artikuliuoti šitą klausimą ir truputį išsiaiškinti, kokia yra padėtis tai, ko aš pradžioje vėliau prigimtinės teisės ir panašiai tai yra panašus dalykas, bet greičiau iš liberalios tradicijos, liberalizmo tradicijos ar ne? Tai man atrodo, kad šitoj vietoj, bet šitoj vietoj tai ir vienas, ir kitas visiškai susiliečia, yra kartu ir čia jokių vidų, jokių skilimų.
SPK_1
Nėra ir mes galėtumėm ši tradicija vadovautis ir ir plėtoti, bet bėda ta, kad mūsų esame liberalai ir konservatoriai. Jie iš tikrųjų yra patys nelabai liberalūs ir ne labai konservatyvūs. Kas juos traukia tai juosta valios metafizika traukia, jei vis dėlto norite kredituoti ir įsakyti, ir reikalauti yra valstybininkai kaip tokiais atvejais sakoma ir koks pagrindas?
SPK_1
Man atrodo, tai yra deja, dar toks prastesnis mūsų politinio mąstymo paveldas vis dėlto yra posovietinė situacija. Tai ta padėtis, kurią kalbininkai išsikovojo kaip leistis kalbos įstatymus ir paskui kurti inspekciją, kuri tų įstatymų paisytų, yra tiesioginė tarybų Lietuvos.
SPK_1
Paveldas tiesioginis tai yra pas kolonializmas ir mes esam šitoj situacijoj todėl, kad vat šitų. Deja, šitas persunkia ir tas politines sroves, apie kurias mes kalbėjome su jumis ir ir kurios kitaip šitą dalyką supranta ir atkreipia dėmesį. Kaip sakiau į savo tingumą, o jūs kalbate apie tą patį faktiškai apie savaimingumo, kalbos, natūralios potencijas ir visa kita.
SPK_1
Tai tokia mes esam šitam po politinė mąstysena mazge vat šitie 3 dalykai, man atrodo, yra lemiami.
SPK_2
Tarp praeities ir ateities.
SPK_2
Pokalbiui įpusėjus LRT klasikos klausytojams primenu, kad šiandien laidoje tarp praeities ir ateities apie lietuvių kalbą, jos kontrolę ir norminimą diskutuojame su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi arūnu sverdiolu. Tai, kad galbūt kažkas keičiasi. Vis dėlto per šiuos metus rodo tai, kad reaguodami į kritiką kalbos kontrolės šalininkai šiandien mėgsta kartoti, kad jau kurį laiką niekas nieko atseit nebe baudžia.
SPK_2
Esą neseniai panaikintos baudos už tam tikro pobūdžio klaidas. Bet man įdomu, net jeigu tai ir tiesa, o čia dar reiktų aiškintis, ar tai tikrai yra tiesa, ar to pakanka, ar nėra taip, kad ta disciplinarinė tvarka?
SPK_2
Žodžiais jau padarė savo darbą, žmonės yra internalizaciją, šią savicenzūrą, galbūt jau tiesiog pasiektas toks lygis, kad realių baudų net nebereikia užvestas. Toks na automatizmas, savaiminis mechanizmas, šitos kontrolės sistemos. Na, ir tas fuko garsusis panoptikumo vaizdinys, ar ne?
SPK_2
Mes žinome, kad esame nuolat stebimi, ir tai mus nuolat automatiškai disciplinuoja iš vidaus. Kaip jums atrodo?
SPK_1
Čia neabejotina, man atrodo, kad žmonėms įvarytas toks gilus. Kam kompleksas, kad jie negali kalbėti, todėl, kad jie nemoka ir yra tikrai gilus kompleksas, bet net šitas tų kalbininkų kalbos.
SPK_1
Kad jie tokie dabar švelnučiai, gerai, kad jie nieko nedraudžia, o tiktai pageidauja švelniai juos irgi kažkokius keistus yra todėl, kad nu tai, jeigu taip, tai jie nepaiso teisinių aktų ir normų, kurios tiesiogiai prikabina gramatiką ir sintaksę, ir leksiką prie kodekso ir reikalauja, kad būtų paisoma. Tai, kai jie sako, kad aš nieko nebedraudžia, tai nereiškia, kad aš rytoj tau neuždraus ir ir leisiu toliau. Čia keista tokia savivale atsiranda pačioje valia valdyti, atsiranda tokia tokia savivalė, kad gerai jaučiama ne visi puola.
SPK_1
Aš dabar jau nebedraudžia, bet rytoj sugalvosiu, kad reikia uždrausti uždrausti.
SPK_1
Naujausias dalykas prieš savaitę skaičiau Lietuvos ryto maždaug prieš savaitę Lietuvos ryto skaičiau vienas vilnijos. Vienas rajono savivaldybė teisėsi su kalbos inspekcija dėl to, kad neleido šalia lietuviškų lentelių pavadinimų kabinti lenkišku šalia. Niekas nesako, kad buvo reikalaujama pakeisti lenkiškomis lietuviškas.
SPK_1
Apie tai nėra net jokios kalbos, bet kažkodėl grėsme kalbai laikoma net ir šita kaimynystė. Tuo tarpu, kai rajono valdžia, kuri yra išrinkta demokratiniu būdu ir rajone, kuriame daugumą sudaro lenkų tautinę mažumą, į kurį atstovauja ta mažuma, dabar pralaimi inspekcijai ir tokiu būdu.
SPK_1
Ką mes čia turime? Ar tai nėra įtampos? Kažkoks institucionalizavimas?
SPK_1
Ir ir tai, kad prieš savaitę Vilniaus. Jei neklystu, teismas priėmė sprendimą, kad kalbos inspekcijos naudai man atrodo, kad jie anaiptol neprarado depresyvumo ir toliau dabar konfrontuoja ir kiršina, kaip sakoma, žmonės ir tai ir neleidžia žmonėms kalbėti jų gimtąja kalba čia tas pats, kaip su kitom mažumoms sakau, čia yra tiesiog prisiminti, ką ir tiek. Tai taip, kad aš švelnumas, jisai kur yra kai kur nė ra nu, pavyzdžiui, aš susiduriu nemažai, turiu reikalų su leidyklomis, tai jos ir dabar bijo tos kalbos inspekcijos kaip ugnies smulkmena pastebėjusi reiškia.
SPK_1
Leidome greimo tekstų rinktinę ir ten buvo nurodytas kaimas, kuriame jis turi savo sodybą. Norisi užrašyti taip, kad būtų atpažįstama. Tai yra, kad tu galėtum tą susirasti internete ar kur nors kitur.
SPK_1
Jau kalbininkas, kuris sėdi, reiškia redaktorius, kuris sėdi leidykloje. Jisai užsidega raudona lemputė, vietovardžius rašome transliuotus nu tai jis trumpai buvo jo kažkokį kaimą, kurio niekas nežino Lietuvoje ir gal ir niekur pasaulyje taip labai nežino. Bet kai perrašoma lietuviškom raidėm, tai dingsta paskutinė viltis kur nors susirask ką nors apie jį ir tu nežinai, kokioje pasakų šalyje tu ten esi vat šitoj vietoj.
SPK_1
Ir atgal neišsiversite, žinoma, yra mirtinas argumentas kiekvienam kalbininkui turėtų būt mirtinas, reiškia, tu neišsiversi atgal, nesužinosi. Man teko redaguoti latvių tokiu filosofu parengtą knygą apie 20 amžiaus filosofiją ir ten buvo daugybė pavardžių ne tiktai pačių pagrindinių, bet daugybė tokių smulkių pavardžių. Nu tai aš, kaip sakoma, prasikeikiau, ieškodamas, ką jie ten turi, omeny, ką jie vadina.
SPK_1
Tokiom pavardėm, kad kai kur galėjo atpažinti, kad nu tai čia fuko, jūs minėjot po daugmaž tai, panašu, bet bet ten yra daugybė tokios smulkmės, kur kur tu niekur jos nerasi, kai tu randi vien tik išdarkyta latviškai ir pavardė užrašyta.
SPK_2
Arūnai aš norėčiau šiek tiek paprovokuoti jūs.
SPK_2
Nes skaitant jūsų anksčiau publikuotus tekstus, vis dėlto susidaro įspūdis, kad jūs na nesate toks jau visiškas liberalas, ar gali ta ras, nes kodėl aš noriu dabar iškeltą klausimą? Nes kai galvoju apie alternatyvą, kokia galėtų būt kitokia situacija? Tai dažniausiai kalbama apie tai, kad na žmonės patys kažkaip susikalba ir susikalbės ir kad ta kalba save reguliuoja natūraliai, bet štai tekste lėkštutė lėkštelė jūs rašote, šiandien viskas yra publikos rankose.
SPK_2
Viskas priklauso nuo suverenaus suvokėjo sprendimo, o publika yra masinė, betkokia ir jai negali būti keliami jokie reikalavimai. Gyvename paradoksalioje epochoje kultūros, kuri atsisako bet kokios sąsajos su norma.
SPK_2
Išskyrus normos nebuvimo norma, anonimiškumą, norma kartais sakoma, kad šiandien nebegali būti bendro skonio sprendimų, nes jie savaime esą represyvūs depresyvų viskas, kas neatitinka pos demokratinio asmens suverenaus sprendimo, bet kokia norma suvokiama kaip prievarta, nes ji trukdo smagintis, kaip tinkamam atsiranda ne tik primityvus, bet ir per misiją einantis draudimus ar dantis kartelę vis labiau nuleidžiantis diskursas. Žinoma, tai ne kas kita kaip barbarybės legitimavimas, kurio ji, beje, visai neprašo. Pati pasiimdama viską, ko tik panori.
SPK_2
Citatos pabaiga tai štai atrodo, kad vis dėlto kažkokių normų mums reikia ir vat jūs tikrai nemažai esate rašęs apie tą aukštybės matmenį ir jo praradimą, tai kaip čia yra ar kalba yra tokia išskirtinė sritis, kur normų nereikia, o visur kitur gyvenime reikia ar kaip čia tada susigaudyti tarp tų normų įvairių?
SPK_1
Nu čia jūs mane turėčiau pat nei nejuokais tai, nes kai aš tą bendruomeniškumą norma ten aprašinėjau, tai aš turėjau omenyje egzistuojantį dalyką jau jis tai niekaip nėra išreikalaujamas ar ką čia yra tai, ką patenka bet kokia norma ir normos.
SPK_1
Ir šitą vos demokratinė tokią lygią vienas tą tokią būseną yra labai slidus slidus dalykas pavojingas ir ar jis pavojingas visai kultūra visiems visais jiems aukštybės asmenims, apie kuriuos jūs kalbate? Bet jeigu grįžtant prie konkretesnio klausimo kalbines normas, tai anaiptol kalbines normas genijau. Aš manau, kad bendrinė kalba yra normatyvus dalykas, tiktai man klausimas yra, kokia yra tos normos prigimtis todėl, kad vienas dalykas yra tada, kai norma yra paliepimas elgtis pagal normą, o kitas dalykas yra, kai norma yra tai, kaip normaliai arba paprastai yra elgiamasi arba kalbama.
SPK_1
Tai čia visiškai skirtingi dalykai ir pagaliau dar vienas dalykas yra skirtumas tarp paliepti ir patarti. Aš tikrai mėgstu ir klausau patarimų kalbinių, jeigu kas nors man gali ką nors dėl kalbos patarti, tai aš aš bene dėkingiausias. Būna dabar už kalbinius patarimus ne už kokius nors kitokius.
SPK_1
Ir čia man atrodo labai paprasta analogija, pasiėmus galima gerai matyti, nes imkim kūno kultūrą ir mityba ar ne? Tai jos taip pat yra norma ty vios, nes treneris moko fizkultūros, o mitybos specialistas moko teisingos mitybos, bet jie yra treneriai ir konsultantai, į kuriuos žmogus gali kreiptis, jeigu jisai nori kreiptis, kad jam patartų, ką daryti, ir turbūt mes neįsivaizduojam.
SPK_1
Kultūros ar ar sveikos mitybos inspekcijos, kuri reikalautų viešumoje būti sportišku ir laikytis dietos. Ir jeigu esi storulis, tai pažeidė tam tikras inspekcijos gali susilaukti kažkokių laiškų tenai kaip redakcijos, kad susilaukia, kurie atkreipia jų dėmesį. Nu, tai čia žinoma, būtų daug kam būtų skaudu taip daryt, bet ir nepamirškim, kad yra ir baudos inspekcija skiria baudas, švelnias ir taip toliau, bet jos gresia ir nu ma ny čiau, kad maždaug šitaip tai vat šita grupė susirado tą radikaliai.
SPK_1
Vietoj jinai liečia faktinę padėtį, tai mes turime suprasti, kad ką mes apie tai bekalbėtume.
SPK_1
Atsidursime toj šitos stichijos akivaizdoje joje mes plūduriuojame ir prieš ją turime galų gale, nu kabutėse atsiskaityt, bet ta prasme, kad jinai su mumis atsiskaitys taip, kaip jie atrodys tinkama. Tai tai, ką žmonės galvoja va, tai taip ir yra, tai tai šitai, jeigu leisite man ir man atrodo, svarbi, kad tema tai, kad tie žmonės, kurie domisi, kalba kalbos klausimais, jie skambina į tas radijo laidas ir rašo energingus tokius komentarus socialiniuose tinkluose tai krinta į akis, kad šitam viešajam diskursui, nes aš jį vadinčiau viešo diskurso. Čia jau ne privatus svarstymas, jame labai vyrauja depresyvumas, čia mes vėl grįžtame prie savo.
SPK_1
Politinės filosofijos tokių pagrindų ir nesvarbu kokiu klausimu, bet žmonės labai dažnai šaukiasi valdžios, kad uždraustų jiems vienas ar kitus dalykus ir ir jie linkę yra visus tokius reguliavimo veiksmus deleguoti. Tokį plačiausiai supras tai valdžiai administracijai, įstaigoms. Tegul valdžia įsikišo, sureguliuoja ir yra tokia prielaida, kad jeigu žmonėms neuždrausi, tai jie viską darys blogai, neteisingai dar kartą kartoju tai žmonių įsitikinimas vatos stichijos, apie kurią mes su jumis čia kalbėjo metus Europos demokratinėmis ir šiuo atveju k reiškia jie elgsis kaip tinkami, jie sutvarkys kalba, negalima leisti kiekvienam darykit kalbos reikia uždrausti.
SPK_1
Čia vienas niuansas. Pasirodo, man pasirodė įdomus, kad aš negalėjusi tai tikrai faktiškai esamas pasisakymais. Taip per radiją girdžiu.
SPK_1
Taip, turbūt ir tinkluose yra, bet čia pasirodo labai svarbi skirtis. Tai manoma, kad tą kalbą darkys arba neteisingai naudos kiti. Aš tai ne man rūpi, kalba aš jas saugau, stengiuosi kalbėti teisingai.
SPK_1
Tiesa, sukomplektuotas n manau, kad nemoku, man reikia pasitempti čia jūsų minėtą internalizacija ir neįtraukimas į reikalavimą jau jau kai viską skauda viduje sąžinė graužia visą laiką, kad nemoku gimtosios kalbos, kaip čia man toliau gyventi, bet kiti tai ne, juos reikia priverst, manęs nereikia.
SPK_1
Pirma reikia išmokyti dar kartą, nors aš jau gal pagyvenęs esu, bet ir toliau mane reikia mokyti, bet kiti tai ne, jie jie viską sutvarkys ir ir taip toliau tai būdingiausia. Būna tokia argumentacija, kai kalba liečia, reiškia diskusija, liečia kalbos politiką ir tuos teorinius klausimus, sakykim, kalbotyros ir normos, ir visa kita. Tai žmonės paprastai nenori šitoj plotmėj kalbėti jums per sunku, bet jie visada siūlo ką nors uždrausti ta proga ar ne?
SPK_1
Pradedant tokią diskusiją, kuri buvo tai ten skambino toks žmogus ir taip gana kategoriškai pasakė, kad jam nepatinka sporto komentatorių kalba paaiškino, kodėl ir kuo ji bloga yra.
SPK_1
Ir moralas toks, kad maždaug reikia jiems uždrausti, kalbėti taip, kaip jie kalba. Tai man atrodo, kad šitas iš žmonių kylantis tas represyvus. Jisai yra ne menkesnis dalykas mūsų visuomeniniame gyvenime visose jo srityse negu valdžios represijų mas, nepriklausomai nuo to, kuriai politinio spektro daliai jinai atstovautų, vis tiek trykšta valia galiai ir komandavimas ir ir taip toliau.
SPK_2
Jūsų buvo labai įdomi analogija tarp kalbos ir sakykim sporto, bet čia turbūt galima daug įvairių sričių paminėti ir aš manau, kad kalbos kontrolės šalininkai nesutiktų su šita analogija, sakydami, kad vis dėlto.
SPK_2
Kalbėjimas gimtąja kalba yra kur kas fundamentalesnis ir svarbesnis dalykas. Tautos gyvasčiai išgyvenimui išlikimui ateityje negu sportas ar ar kažkas kitko ir čia kaip tik aš irgi dar vienas citatą noriu kęstutis girnius. Visai nesename naujojo židinio aidų tekste rašo.
SPK_2
Taip, manau, kad svarbiausias lietuvių tikslas yra paprastas, natūralus, bet gal ne taip lengvai įgyvendinamas būtent išlikti lietuviais, taigi rūpintis lietuvių kalbos ir kultūros tęstinumu ir santykiniu klestėjimu, siekiant, kad dabartinė šviesuomenė nejučiomis nenutoltų nuo savo kultūros šaknų, kad po kelių 100 metų tebebūtų lietuviškai kalbanti tauta.
SPK_2
Ir ją priglaudžianti valstybę anglų kalba yra ir palaima, ir galimas prakeiksmas į plačiai atveria vartus į pasaulio kultūros lobynus, tad galime džiaugtis, kad Lietuvos jaunimas ne prasčiau kalba angliškai negu šiaurės šalių moksleiviai, bet ne mažiau svarbu neleisti jai tiek įsiviešpatauti aukštosiose mokyklose versle ir politikoje, kad jį užgožtų lietuvių kalbą paverstų ją virtuvės žargonu, kaip įvyko prieš pusę tūkstantmečio, kai ji buvo išstumta iš viešojo gyvenimo kiek dalykų bakalaurams bus dėstoma lietuvių kalba po dešimties ar trisdešimties metų iš dalies parodys, koks likimas jos laukia.
SPK_2
Ką galvojat apie tokį girniaus požiūrį?
SPK_1
Na čia labai platus, yra vertas horizontas, daug reikėtų apie tai pasakyti. Turiningas tekstas toks svarus su kuo nenorėčiau sutikti tai su tuo prioritetu konservavimu arba to žvilgsnio nukreipimo į praeitį, todėl, kad ji yra garsi, garsi metafora eiti į priekį, žiūrint atgal, tai vat šita kažkokia nepatogi eisena tokia, kai eina į priekį ir žiūrim atgal. Man atrodo, kad čia vis dėlto pasireiškia ir mes turime suprasti, kad ir lietuviškumas ne, ne lieka tas pats visą laiką ir ir dabar galima numatyti tokią ateitį, kai nereikės ar nebus dvikalbiškumo.
SPK_1
Manau, kad tikrai ne ir šia prasme tas anglų kalbos.
SPK_1
Spaudimas ir veržimasis jisai tiktai stiprės. Dabar klausimas, ką su tuo daryti, kokiu būdu elgtis su ta banga? Tai vienas būdas yra mūryti kažkokia siena, kuri neleistų bangai atstumtojo kažkaip, bet man atrodo, kad dabartiniame pasaulyje sienų mūrijimas yra akivaizdžiai neurotinio veikla tokia todėl, kad tai tai yra neįmanoma.
SPK_1
Vietoj to reikalingi kažkokie trigeriai, kurie nu paprasčiausiai sakant, vertimai reikia išversti viską. Tai, jeigu nori, kad žmonės galėtų bakalauro ir magistro studijas, kaip jisai sako turėti lietuvių kalbą, reikia, kad lietuvių kalba būtų tinkama šioms studijoms. Tai jeigu mes turim tokias žinias sritis, kuriose.
SPK_1
Tai neįmanoma, kurioje nėra lietuviškų tekstų, neišversta lietuvišku tekstu ir reikia ir reikia naudotis angliškais. Tai alternatyva nėra atsisakyti angliškų tekstų ir imti tai, kas yra lietuviška, nes tai reikštų susiję, matosi tautinės kultūros ir uždarymą, jos už užmušimą. Iš tikrųjų tą sieną užmokėjau ir viskas lieka viduje.
SPK_1
Grynas, bet bet užmūrytas tai čia man, rodos, nėra tokios alternatyvos. Deja, mes turime eiti į priekį, tai yra turi versti, išsiversti ir arabų kalbos praeitį, o ne kaip koranas atsirado. Tai buvo klajoklių beduinų, kaip sakoma kalba, bet per 100 metų vertimų dėka iš graikų pasisavino filosofiją.
SPK_1
Iš indų ir ir kitų kai kurių pasakas, pasakojimus, poeziją ir visa kita. Visa tai pasidarė arabų kalbos savastis ir tada jinai pasidarė galinga ir pajėgi viską įvardinti. Tai čia yra realus uždavinys, o ne išsaugojimas.
SPK_1
To, ką mes turėjome. Mes neturėjome, ir dėl to mums reikia įgyti taip, kad aš sakyčiau, kad mums turi rūpėti lietuvių kalbos ateitis, o ne jos praeitis.
SPK_2
Ir paskutinis klausimas, jūs esate nemažai rašęs apie korius ir korinę mūsų socialinės sanglaudos struktūrą, kuomet įvairūs sukūrei tarpusavyje nesikalba negirdi vienas kitų, nesupranta ir net nenori suprasti vienas kitų prielaidų ir šiuo konkrečiu atveju atrodo, kad yra taip grubiai tariant kalbininkų ir juos palaikančių kultūros žmonių korys.
SPK_2
Ir yra liberaliai mąstančių intelektualų, kuris, kai matau šią situaciją. Ar mes galime atrasti kažkokią bendrą kalbą bent vienas jungiančią prielaidą? Ar yra koks nors susikalbėjimo pagrindas čia vėl.
SPK_1
Jūs kažkaip specializuojantis sunkius klausimus uždavinėti čia. Iš vienas pusės, mes turime tą korinę struktūrą, bet taip pat turime suprasti, kad jeigu kalbam iš viso apie lietuvių kultūros, tokią dvasinę erdvę, jei taip galima išsireikšti, tai joje yra skirtingi sluoksniai ir tuose skirtinguose sluoksniuose struktūra yra nevienoda. Tai yra populiariosios kultūros klodas, kuris yra, galima sakyti, universalus lietuviškam, koreguoti visus supranta, su visais kalbasi.
SPK_1
Kokia nors barų kultūra kas nors yra nekvestionuojamas dalykas? Visų visų pripažįstamas ir daugybė kitų kasdienybės ir malonumo ir mėgavimosi siekia vartojimo, visuomenės viskas, viskas tvarkoj, visi su visais kalbasi ir susipranta, ir kalba visiems yra bendra ir, o kai mes palikom aukščiau, prasideda korinė struktūra, tai vat iš tikrųjų, kaip jūs sakote, kalbininkai kalbotyra paskui intelektualai. Aš manau, kad jaučia yra įvardinimas tos iš tikrųjų korinio struktūros, kurių niekas su niekuo nesikalba arba labai menkai kalbasi, bet, pavyzdžiui, nu aš pažįstu kalbininkų, aš nemanau vis dėlto, kad šitie valstybinei kalbininkai jie atstovauja kalbininkus apskritai.
SPK_1
Čia kažkoks keistas. Dar vienas mūsų politinio gyvenimo toks mechanizmas. Mes su jumis kalbėjome apie politinių galvosena.
SPK_1
Tokį spektrą maždaug liberalai, konservatoriai ir nu, sakykim, postą komunistai. Na, bet dar yra kitas sluoksnis, biurokratija, šitos neturime pamiršti ir dabar, žiūrėkit, kokiu būdu keistu funkcionuoja, kai kalbininkai neva savo atstovą vienas kurį nors pasiūlo arba kad valdžia jį pasirenka iš kalbininkų, tai tada įvyksta toks keistas dalykas. Žmogus iš mokslininkų tampa viršininku, o tai yra esminis skirtumas, pas mus ir ne tik kalbotyros, bet ir kokią medicinoje, pavyzdžiui, reiškia ligoninės direktorius ir gydytojas, tai yra skirtingų kastų, galima sakyt atstovai.
SPK_1
Tiesiog viskas ir atlyginimai, ir požiūriai, ir ir taip toliau, ir taip toliau. Tai vadinasi, esminis skirtumas. Kokiu būdu iš kalbininkų atsiranda kalbinis viršininkas vat čia man, rodos, yra esminis dalykas, ir tada jau tas susikalbėjimas, apie kurį galvojame.
SPK_1
Jis jis darosi neįmanomas, kadangi ten ten jau kiti mechanizmai.
SPK_2
Veikia arūnai. Ačiū jums labai už pokalbį ačiū.
SPK_2
Akivaizdu, kad apie lietuvių kalbos kontrolę ir norminimą reikia kalbėti ir toliau šioje postsovietinių nuosėdų kupinoje srityje mąstymo pokyčiai labai lėti, bet pamažu vyksta. Tai rodo kalbos prievaizdų ir inspekcijų viršininkų. Naujausi tikinimai esą niekas jau nieko nedraudžia, net jei tai tik dalinė.
SPK_2
Tiesa, pats retorinis pokytis jau šį tą reiškia LRT klasikos klausytojams. Noriu priminti, kad šiandien studijoje svečiavosi ir savo įžvalgomis dalinosi filosofas, Vilniaus universiteto profesorius arūnas sverdiolas savo ruožtu noriu pranešti, kad ši tarp praeities ir ateities laida yra paskutinė. Ačiū jums mieli klausytojai, kad šiuos trejus su puse metų buvote kartu klausėtės, dalinotės labai vertingų grįžtamuoju ryšiu
SPK_2
Siūlyti idėjas, temas ir pašnekovus ačiū visiems pašnekovams, LRT kolegoms ir kolegoms, be kurių didelio indėlio laida nebūtų buvusi tokia, kokia buvo. Tikiuosi, kad radijo eteryje dar susitiksime. Tiksliau, susi girdėsime ateityje, o dabar, jeigu taip galima sakyti, išeina kūrybinių atostogų, reikia atsišviežinti šį bei tą paskaityti ir parašyti, o vėliau galbūt gims ir nauja laidos viziją.
SPK_2
Visiems linkiu gražių ir jaukių švenčių, o taip pat sėkmingų, įkvepiančių naujųjų metų, visus tarp praeities ir ateities įrašus galite bet kuriuo metu susirasti ir pasiklausyti laidos archyve LRT radijo tekoje sudie
„Sovietmečio normalizacija ir politinio mąstymo stoka. Pokalbis su Nerija Putinaite“ (lrt.lt) (2023-12-08) (2024-07-01)
„Lietuvoje jau kurį laiką stebime pastangas normalizuoti sovietmetį: kultūros lauke gajus įsitikinimas „ir tada dirbome Lietuvai“, kai kurie istorikai atvirai romantizuoja sovietinę kasdienybę ir netgi Lietuvos sovietinę nomenklatūrą, heroizuojami tokie tarybiniai rašytojai kaip J. Marcinkevičius, o represijų nepatyrusio jaunimo tarpe plinta sovietmečio egzotizavimo tendencija. Atrodo, kad šių nuostatų niekaip nekoreguoja net ir Rusijos-Ukrainos karo realybė. Todėl rodosi aktualu apie tai ir toliau diskutuoti.
Laidoje svarstomi klausimai: iš kur kyla bandymai normalizuoti sovietmetį? Kodėl vis mažiau kalbama apie santvarkų skirtumus, totalitarizmo prigimtį? Kas yra „tautinis komunizmas“? Kaip įgalinti atviresnį požiūrį į save, savo veikimo ir galvojimo įpročius? Apie tai diskutuojame su filosofe, istorike, VU TSPMI docente dr. Nerija Putinaite.
Ved. Simas Čelutka“
Tekstas išgautas iš garso įrašo naudojant įrankį „Transkriptor“.
„Kiek istoriko teritorija šiandien persipynusi su filosofo teritorija? Pokalbis su Aurimu Švedu“ (2023-07-21) (2024-07-03)
„Aurimas Švedas – vienas nuosekliausių istorijos teoretikų Lietuvoje. Lyginant su daugeliu kitų istorikų, jis istoriją supranta žymiai plačiau, į istoriko teritoriją įtraukdamas filosofų, menininkų, antropologų, sociologų įžvalgas. Kas yra istorija šiandien? Kokiame istoriškumo režime gyvena nūdienos žmogus? Kur galime atrasti orientyrus, kurie leistų nepasimesti istorijos chaose? Kaip nepaskęsti dabarties rūpesčiuose ir išlaikyti platesnę istorinę perspektyvą? Ar galima teigti, kad Rusijos karas prieš Ukrainą su trenksmu sugrąžino mums istorijos pojūtį? Kokia yra istorikų atsakomybė reaguojant į XX a. katastrofas ir šiuolaikines blogio apraiškas? O gal istorijos, bent jau Lietuvoje, turime per daug? Gal sunki istorijos našta mums trukdo žvelgti į ateitį?
Apie visa tai – išsamus pokalbis su kultūros istoriku, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu dr. Aurimu Švedu.
Ved. Simas Čelutka“
30:15
„<...> čia yra nauja tendencija istorijos teorijos atminties studijų lauke kultūros istorijos studijų lauke kurį padiktavo supratimas kad praeitis vis dažniau tampa iššūkiu kad ji vis dažniau provokuoja skausmą labai nevienareikšmius jausmus konfliktus įtampas ir tokiu atveju mes netenkame galimybės apie praeitį mąstyti kaip apie dinozauro liekanas kurios tiesiog guli ant mūsų laboratorijos stalo ir mes galim jas kažkaip apžiūrėti išmatuoti fotografuoti ir tokiu atveju iš tiesų tampa labai svarbus tokiai vis dar gyvai aktyviai skleidžiančiai tam tikrą emocinę radiaciją istorijai ispanų istorijos filosofo manuelio kruzo mintis ne tiek svarbu ką jie mums padarė daug svarbiau ką mes darysime su tuo ką jie mums padarė <...>“
Apie viešojo transporto stotelės trūkumą Vilniaus oro uoste (2024-07-02)
2024-07-01
„O jau skundėsi čia kas nors dėl viešojo transporto stotelės oro uoste?
Jokios info atvykusiems apie tai kur dbr stotelė – nėra.
JUDU – Susisiekimo paslaugos pls…..
P.s. fotkėj su lagaminais stotelės paieškose“
„Pats neradau tos stotelės prieš beveik tris savaites. Paskambinau į oro uostą ir informavau, kad nuorodos trūksta. Akivaizdžiai buvau naivus 🙂
Esu gyvenime matęs dar tik vieną oro uostą, kur be Google viešojo transporto neradau: Podgorica, Juodkalnija. Visur kitur Europoje sugebama oro uostuose kabinti aiškius ženklus.“
https://www.facebook.com/groups/VilniusGaliGeriau/posts/991511958956491/?comment_id=991871455587208
„Kaip įpūsti gyvybės šiuolaikinei demokratijai? Pokalbis su Povilu Aleksandravičiumi ir Laurynu Peluričiu“ (lrt.lt) (2023-09-15) (2024-07-01)
„Vienas didžiausių Lietuvos politinės minties palikimų – pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos idėjos. Kas yra pilnutinė demokratija ir kuo ji skiriasi nuo kitų demokratijos sampratų? Ar politika išties gali būti nepasaulėžiūrinė, nesurišta su vertybiniais ar ideologiniais principais? Koks yra politikos tikslas? Ar Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir Juozas Girnius buvo utopistai? Kaip lietuvių mąstytojų idėjos sąveikavo su tarptautiniais kontekstais ir kitų žymių XX a. filosofų idėjomis? Apie tai – pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Istorijos ir Filosofijos fakultetų dėstytoju dr. Laurynu Peluričiu ir filosofu, Mykolo Romerio universiteto ir Europos humanitarinio universiteto profesoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi. Pokalbio atspirties taškas – neseniai pasirodžiusi L. Peluričio ir P. Aleksandravičiaus knyga „Tarp įsitikinimo ir atvirybės: pilnutinės demokratijos ištakos, kontekstai ir perspektyvos“.
Ved. Simas Čelutka“
Lukas Ramonas Karoliui Žukauskui apie kritiką Laisvės partijai (2024-06-19) (2024-07-01)
Apie Irynos Cybuk (Ірина Цибух) pomirtinį laišką (2024-06-12)
2024-05-29
„On Wednesday, May 29, 2024, a 25-year-old paramedic of the Hospitallers medical battalion, Iryna Tsybukh, with the callsign ‘Cheka’ [a grenade pin], was killed.“
https://nuju.org.ua/suspilne-journalist-and-combat-medic-iryna-tsybukh-killed-at-war
Edvardas Gudavičius apie susitarimą (2024-06-12)
„O kas yra kova dėl būvio? Tokia kova vyksta visą laiką. Žmogus yra gyvosios gamtos dalis, ir ką padarysi, kasdien vyksta visų kova prieš visus. Ji vyksta ir samdantis į darbą, ir kovojant darbdaviams tarpusavyje, galų gale – ir troleibuse, kur geriau užimti sėdimą vietą. Ši kova vyksta kiekviename žingsnyje. Bet žmogus ir yra žmogus tuo, kad jis mokosi išspręsti žmogiškai. Jei žiūrėtume į pačią pradžią, ji atrodo labai gyvuliška, bet jei žiūrėsime dabar – iki mūsų visi gyveno blogiau negu mes, nors mes, žinoma, nusipelnę gyventi geriau. Istorija yra tapimas žmogumi, jei norite, žmonėjimas. Ir civilizacija visų pirma yra žmonėjimas, ne kas kita, t. y. padaryti viską žmoniškai, kad būtų galima gyventi geriau, ir, žinoma, mokėti dėl to susitarti. Tai yra mokėjimas susitarti kiekviename žingsnyje. Tai yra pagrindinis istorijos variklis ir pagrindinė istorinė problema.“
Citata išgirsta čia: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000343979/ar-universitetai-nepamete-savosios-misijos.
„Pasiaukojimas kaip pamatinė egzistencinė kategorija“ (lrt.lt) (2024-06-12)
„Pokalbis apie čekų mąstytojo fenomenologo Jano Patočkos paieškas, kaip įmanomas filosofinis atsakas blogiui.
Kokius svarbiausius šio mąstytojo gyvenimo riboženklius reikėtų žinoti, kad galėtume suprasti kaip filosofas gyveno, ko mokė ir kokius tekstus jis rašė? Kodėl J. Patočka jo biografiją bei kūrybą interpretavusių žmonių kartais vadinamas „Prahos Sokratu“?
Kodėl „Prahos Sokratas“ labai kritiškai žvelgė į Vakarų sukurtą technologinę civilizaciją? Kokios aplinkybės lėmė J. Patočkos sprendimą prisidėti prie disidentų judėjimo „Chartija 77“ taip prisiimant didžiulę atsakomybę ir riziką?
Kodėl pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių J. Patočkos mokymo temų? Kaip reikia suprasti šio mąstytojo idėją, jog „pasiaukojimas dėl nieko“ padeda įveikti technologinį pasaulio supratimą ir atveria naujo santykio su tiesa ir Būtimi galimybę? Kaip ir kada galimas „pasiaukojimas dėl nieko“? Kokiu būdu pasiaukojimo veiksmas J.Patočkai siejosi su oponavimu sovietinės civilizacijos steigiamiems gyvenimo ir veikimo principams?
Kaip reikėtų suprasti kitą J. Patočkos tezę, jog „autentiškas pasiaukojimas formuoja sukrėstųjų solidarumą“? Kas jo mokyme yra „sukrėstieji“? Apie kokį solidarumą šiuo atveju eina kalba?
Kur lygtyje „pasiaukojimas = moralinis apsisprendimas“ yra vieta intelektualui? Ar pasiaukojimas kaip moralinis apsisprendimas J.Patočkos mokyme susijęs su politiniu veikimu?
Kokius pavyzdžius iš XX a. Lietuvos visuomenės istorijos būtų galima paminėti, kuomet (galbūt) radosi sukrėstųjų solidarumas?
Kaip bene svarbiausios J. Patočka idėjos apie tai, jog reikia gyventi tiesoje ir rūpintis siela, o taip pat – samprotavimas apie pasiaukojimo vertę ir prasmę, skamba XXI amžiaus žmogui, kuris, atrodo, jau pamiršo XX a. totalitarizmų paspęstus spąstus žmogaus sielai?
Ar šis mąstytojas nėra pernelyg senamadiškas ir patetiškas hipsterio, gyvenančio liberalioje demokratijoje, požiūriu?
Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Simu Čelutka.
Ved. Aurimas Švedas“
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000345761/pasiaukojimas-kaip-pamatine-egzistencine-kategorija
Alfonsas Brazas apie skurdo riziką Lietuvoje 2024 m. (2024-06-10)
2024-04-11
Alfonsas Brazas
„Su skurdo rizika susiduria kas penktas LT gyventojas, o tarp pensininkų – net 36%… Skurdo rizikos riba šiemet prognozuojama 624 €/mėn./vienišam asmeniui, pernai ji sudarė 566 €/mėn./vienišam asm. Absoliutaus skurdo riba pernai buvo 510 €/mėn./asmeniui. Tuo tarpu minimalių vartojimo poreikių dydis šiemet nustatytas 446 €/mėn./vienišam asm.; šalpos senatvės pensijos bazė 197 €/mėn./asm. (didžiausia šalpos senatvės pensija sudaro 1,5 bazės, o šalpos negalios pensija nuo 1 iki 2,25 bazės).“
Apie 2024-06-06 eismo įvykį, kai Rasą Juknevičienę vežęs pavežėjas Pasažo skersgatvyje kliudė dvi pėsčiąsias (2024-06-10)
2024-06-07 10:21
„Vakar truputį po 22 val. maliausi netoli Filharmonijos. Praėjau pro telefonu garsiai kalbančią Europos Parlamento narę Rasą Juknevičienę. Netrukus prie Filharmonijos atvažiavo sidabrinis “Citroen”, ji įsėdo. Automobilio vairuotojas galu įsuko į Pasažo skersgatvį ir partrenkė dvi merginas. Viena iš jų parkrito ant grindinio, net batai nukrito. Vairuotojas išlipo, apžiūrėjo, kas atsitiko, šiek tiek pabendravo, sėdo į automobilį ir… nuvažiavo. R. Juknevičienė, kuri pagal profesiją yra gydytoja, nesivargino išlipti ir pažiūrėti, kas atsitiko automobilio partrenktoms merginoms. Atsikėlė, vadinasi gyvos. Važiuojame.
Matydama, kad merginos mindžikuoja vietoje, ypač ta, kuri nuo smūgio parkrito. Priėjau prie jų, nukentėjusioji buvo sutrikusi, juk ją ką tik partrenkė automobilis. Paskambinau 112. Atvyko greitosios automobilis, apžiūrėjo, patepė žaizdeles, pasakė, kad lūžių nėra.
Bet policijos pareigūnai ir jų veiksmai mane pribloškė ne mažiau negu gydytojos profesiją turinti R. Juknevičienė. Atvykus policijai papasakojau, ką mačiau ir pasakiau, kad mano supratimu, vairuotojas neturėjo palikti sužeistos merginos gatvėje, privalėjo pats paskambinti 112. Policininkas man pritarė ir sakė, kad suras vairuotoją (mašinos numerį merginos nufotografavo), bet tada aš lemtingai suklydau. Pasakiau, kad automobiliu važiavo Seimo narė (na, čia iš inercijos) Rasa Juknevičienė. Paklausiau, tai kokie veiksmai toliau. Man buvo atsakyta: “Palaukite, tuoj paskambinsime, pasitarsime”. Kažkam paskambino, su kažkuo pasitarė ir pranešė – reikia, kad mergina parašytų pareiškimą ant lapo, kad niekam pretenzijų neturi. Išsigandusi, patyrusi šoką ir jau pavargusi mergina kažką panašaus ir parašė ant pakišto lapo. O kai paklausiau, tai ar susisieks su vairuotoju, numykė, kad maždaug jau čia nėra dėl ko, ji pretenzijų neturi.
Kol laukėme pagalbos, merginos papasakojo, kad į Vilnių atvažiavo iš Pietų Korėjos, iš Seulo pagal mainų programą Erasmus, mokysis čia keturis mėnesius, gyvena Saulėtekyje. Kad Vilnius joms gražus, o aš pagyriau Seulą, kuris man irgi pasirodė gražus ir įdomus. Atsiprašiau už incidentą ir tai, kad nusikalstamai nejautrūs žmonės jas paliko gatvėje be pagalbos, bet sakiau – patikėkite, mes ne visi tokie.
Įspėju komentatorius – prašau nerašinėti po šiuo postu savo politinių įžvalgų. Tai postas ne apie politikus ir politines partijas (trinsiu!), o apie žmogiškumą arba jo nebuvimą. Ir apie policiją, kuri turi kažkam paskambinti, kad sužinotų, kaip elgtis, kai vairuotojas, partrenkęs žmones, nesurenka skaičių 112? Jums tinka tokie darbuotojai Renatas Požėla? O mums policija, kuri kaip senais blogais laikais skambina su kažkuo pasitarti?“
Jonas Simutis apie „teritorijos savininką“ (2024-06-07)
Jonas Simutis
(Judumo Ekspertas at JUDU – Susisiekimo paslaugos)
„todėl teritorijos savininkas priemė sprendimą neatnaujinti dangų toje atkarpoje.“
https://www.facebook.com/groups/LPAgrupe/posts/8376986592318466/?comment_id=8389705307713261&reply_comment_id=8423786300971828
+
„teritorijos savininkas? Tai čia kas?“
+
Jonas Simutis
„VMSA Infrastruktūros grupės specialistas, kuriam priskirta prižiūrėti teritorijos infrastruktūros darbų projektus“
■■■
Priminė šitą iš 2019-tų:
✍Povilas Poderskis apie miesto visuomenės sandarą: savininkai, valdytojai ir mylėtojai✍
„Bet svarbu būtų, kad gerbiami paveldosaugininkai iš anksto pasakytų tos teritorijos vertę ir nubrėžtų galimų pokyčių gaires. Kad tai padarytų iki pardavimo. Ir labai labai viešai, diskutuojant su ❢turto savininku (valstybe ar būsimu pastatų pirkėju), miesto valdytoju (savivaldybe) ir miesto mylėtojais – piliečiais❢.“
https://www.facebook.com/remigijus.ir.jo.buurys/posts/302567987113142
Giedrius Alasevičius apie Liudą Mažylį: „nu visiškai kiaulės akys“ (2024-06-07)
„Kuo Mazylis uzkliuvo?“
+
Giedrius Alasevičius
„<...> dirba jis ten ne daugiau už Tomaševskį, meluoja už tai ne mažiau už Tomaševskį. Tik kitaip.
Čia buvo sugalvojęs tekstą išmesti, kur pasakojo, kaip jie ten gamtą gynė, tai pzdc, visiškas fantazijos kratinėlis.
O kur Juknevičienė su Kubilium kažką nuveikia, tai atbėga papasakot, kaip “jie dirbo”.
Juokingiausia tai kad išleido lankstinuką, nusipirko net karikatūrą, kuri tipo “klausii Sinkevičiaus, kur tas Žaliasis kursas”, bet per visą kadenciją vienintelė vieta, kur aktyviai prisidėjo – tai buvo tarpe 40 politikų, kurie bandė nužudyti visokius reglamentus, kad pvz miestuose negalėtų mažėti žalųjų erdvių ir panašiai.
O viešumoje tada prileido tekstų, kur jis ten už aplinką kovojo. Tai nu visiškai kiaulės akys. Grynai vienas iš tų, kur gali pasakyti absoliučiai bileką ir pameluoti dėl bet ko. Įskaitant net ir pvz apie tai, kaip pats balsuoja, ką nesunku patikrinti, bet ant tiek cinizmo pas žmogų, kad žino, jog niekas nieko netikrins.“
https://www.facebook.com/alasevicius/posts/pfbid02wmdx7vuiJe7vM18t7bT9s2am4i5Ydb8DpLhZ5g6mXPRCuqCfdBWudKgr5cD11jxTl?comment_id=1498998817491428&reply_comment_id=314500401712010
+
Giedrius Alasevičius
„Mažylis, tiesą sakant, yra labiau išimtis iš taisyklės būtent dėl to, kad jį prigauti labai lengva, nes pas jį nėra jokių etinių ar moralinių standartų – tiesiog visiškai neturi jokio saiko meluodamas.
Kiti labiau linkę gudrauti, nėra viskas taip juoda/balta.“
https://www.facebook.com/alasevicius/posts/pfbid02wmdx7vuiJe7vM18t7bT9s2am4i5Ydb8DpLhZ5g6mXPRCuqCfdBWudKgr5cD11jxTl?comment_id=1498998817491428&reply_comment_id=1635853990568194
Apie socialinę reklamą „„Šiukšlių šerifas“ įspėja“ (2024-05-08)
Įrašas
2024-05-08
„„Šiukšlių šerifas“ įspėja – nemesk pakuotės prie mišrių atliekų!“ – tokią žinią siunčia naujoji pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos Lietuvoje „Žaliasis taškas“ socialinė reklama. Ja siekiama skatinti žmones aktyviau rūšiuoti pakuočių atliekas ir nemesti jų prie mišrių, nes „tai yra taip blogai, kaip sumaišyti druską su cukrum, baltus rūbus su spalvotais arba savo merginos vardą“.“
↑ „Nemesti, nes tai yra blogai.“ Įtikina.
„kuriant reklamą paprastai yra du dideli iššūkiai – supaprastinti „ką“, t. y., strategiškai atsirinkti, ką sakyti, bei dramatizuoti „kaip“ – rasti formą tai žinutei perduoti.“
„Taip gimė „Šiukšlių šerifas“, tęsiantis rūšiavimo kriminalų temą, pradėtą 2023-aisiais““
„Niekas jau nesistebi mano plakatais prie šiukšliadėžių ir žinutėmis bendruose kanaluose, kai randu ne ten išmestą saldainio popierėlį ar kavos pakuotę.““
„Klipo kūrimu rūpinosi kūrybinės agentūros „Milk“ komanda: Rasa Misiūnaitė, Arnas Gataveckas, Aušrys Uptas, Deimantė Žigytė, Lukas Kiškis. Fotografas Tomas Kauneckas.“
„Tokią užduotį formulavome taip pat ir kūrybos partneriams: socialinė reklama turi pasakyti, kad visos panaudotos vienkartinės pakuotės turi būti rūšiuojamos“, – dalinasi „Žaliojo taško“ komunikacijos ir marketingo vadovė A. Burbaitė.“
↑ Turi būti rūšiuojamos, nes?..
„„Žaliasis taškas“ atlieka ne tik konteinerių sudėties tyrimus, bet ir visuomenės apklausas. Remiantis naujausiais 2024 m. tyrimo duomenimis, net 91 proc. Lietuvos gyventojų teigia visada arba dažniausiai rūšiuojantys atliekas ir įprastai žinantys, kaip tai daryti tinkamai.“
„Vadinasi, didelė pakuočių atliekų dalis atsiduria būtent mišrių atliekų konteineriuose ir tai užkerta kelią joms nukeliauti pas perdirbėjus.“
↑ Kas nutinka didžiajai daliai pas perdirbėjus visgi nukeliavusių pakuočių: http://50000.lt/apie-isrusiuoto-plastiko-perdirbima-sudeginant-241017.
„Taigi, dar kartą – „Šiukšlių šerifas“ įspėja: nemeskite pakuočių į mišrių atliekų konteinerį, nes visos pakuotės turi būti rūšiuojamos“, – apibendrina A. Burbaitė“
↑ Taigi dar kartą: turi būti rūšiuojamos, nes?..
Klipas
https://www.youtube.com/watch?v=K1Yrmf7HnqM
119 514 peržiūrų nuo 2024-04-09 iki 2024-11-25.
Komentarai po įrašu apie tai, kad dviratininkas kliudė per arti tako įrengtą suolą (2024-05-06)
2024
Įrašas
„Gavau asmeninę žinutę:
—-
Sveiki, turiu klausimą. Ar yra kažkokie reglamentai kiek arti dviračių/pėsčiųjų tako (Pilaitė-spaudos rūmai) galima statyti suoliukus?
Aš šiandien važiuodamas savo akim mačiau kaip vaikinukas greičiausiai pedalu kliudęs suoliuką vertėsi galva į asfaltą… atrodė tiesiog siaubingai… šįkart važiavau mašina kita kryptim už skiriamosios juostos, tai nežinau kaip jam baigėsi. Nesisukinėjau, nes mačiau kad pora mašinų sustojo bei dar keletas žmonių jam padėti, bet vaizdas buvo tragiškas… pats dažnai tuo taku važiuoju dviračiu ir ne kartą jau kilo mintis, kad tik laiko klausimas kada kas nors užklius… jie pastatyti visiškai prie bortelio…
—-
Tai atsakau visiems, kam rūpi. Reglamentuose yra reikalavimas užtikrinti, kad šalia kelio nebūtų kliūčių.
Vertikali apsaugos zona reikalinga, kad neužkliūtum važiuodamas keliu, kur kliūčių nesitiki. Dviratininkas tiesiog nesitikėjo, kad pedalu gali užkliūti už ne vietoje pastatyto suolo.
Dėl tos pačios priežasties ir stulpai statomi bent per pusmetrį nuo automobiliams skirtos važiuojamosios dalies bordiūro – kad veidrodėliais į juos nesitrankyti. Vairuotojai juk važiuoja palei kelkraštį ir retas kuris seka, kad į važiuojamąją dalį nebūtų išsikišę kokie nors įrengimai.
Jei nėra bordiūrų, kelio ženklai statomi mažiausiai už 1 metro nuo važiuojamosios dalies krašto.
—-
24. Įrengiant ženklus šalia kelio, atstumas nuo kelkraščio, o jeigu jo nėra, nuo važiuojamosios dalies krašto iki artimesniojo ženklo skydo krašto turi būti 0,5–4,0 m (ne gyvenvietėse rekomenduojamas atstumas – 1,00 m)
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D4CD47236BC8/asr#part_c001735bdf0044b7a2970c6d4a486b83
—-
Automobilių kelio atveju tie įrengimai galiausiai būtų tiesiog nulaužyti, o dviračių tako atveju kenčia ne metalas, bet žmogus, tad įrengimai lieka vietoje ir laukia naujos aukos.
Galima vartyti, kad „reikia žiūrėti kur važiuoji“, tačiau yra fundamentali problema – žmogaus dėmesys turi ribas ir todėl reikia stengtis, kad keliai būtų ne kliūčių ruožas, kur išgyvena tik pastabiausi, bet jie tiktų ir vidutinių gabumų žmonėms.
Kaip matote nuotraukose, po įvykio suoliukas laikosi tvirtai. Kaip laikosi dviratininkas – neaišku.
Vilniaus miesto savivaldybė, gal jūs turite žinių kas čia tą suoliuką pastatė ir kaip baigėsi dviratininkui?“
Rokas Tamošauskas apie Lietuvos sveikatos sistemos pasirengimą karui (2024-05-06)
„2.
Jau gal du mėnesiai praėjo po susitikimo LRV apie sveikatos sistemos pasirengimą karui. Be atsiųstos susitikimo atmintinės – daugiau jokių šios iniciatyvos gyvybės ženklų. Šiaip jau aš labai vertinu darbą mažose tikslinėse grupėse to neafišuojant – jeigu tai yra kryptinga, į rezultatą orientuota veikla. Galgi tyliai, mums to nežinant, dirbami svarbūs darbai, rengiant Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą ir jos darbuotojus darbui karo sąlygomis?
Kol kas palikim ramybėje neoficialią informaciją iš “didžiųjų atraminių ligoninių”, kurią man kaip skruzdėlės po šapelį suneša draugai ir geri žmonės. Paimkim kad ir viešumoje pasirodžiusią informaciją apie visai nesenai Klaipėdos chirurgų draugijos surengtą konferenciją apie mediciną karo metu. Nedalyvavau, tad remiuosi tik viešai prieinama pokonferencine polemika.
Sako, vienas gerai išmanantis tuos dalykus specialistas dabartinį sveikatos apsaugos sistemos pasirengimą vertino 2 iš 10. Kitaip tariant, prasidėjus aktyviems karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, Jūsų galimybės gauti kokybišką medicinos pagalbą yra maždaug kuolo lygyje (penkiabalėje sovietinės Lietuvos pedagogikos sistemoje). Reiškia, kad tikrai mirsite, kai būtumėte galėję išgyventi. Liksit visam gyvenimui ant patalo, kai būtumėt galėję vaikščioti. Šokuosit ant vienos kojos, nes kitą jums amputuos po savaitės nuo sužeidimo. Negalėsit net išsiverkt ant savo užmušto vaiko kapo, nes niekas nežinos kur Jūsų vaiko lavonas.
Bus daugiau.“